GELEŽIS IR SIDABRAS
16+

Pagal poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus (1936–2004) eiles

Vienos dalies drama suaugusiems / Didžiojoje salėje

Inscenizacijos autorius ir režisierius - Rolandas KAZLAS
Dailininkė - Neringa KERŠULYTĖ
Vaidina: Rolandas KAZLAS

Trukmė: 90 min.
Premjera - 2009 m. vasario 20 d.

Bilietai platinami teatro kasoje ir www.tiketa.lt


Bilieto kaina: 15 Eur

REPERTUARAS

2019.02.20 18:30

Aprašymas

„Visada maniau, jog nemėgstu poezijos, nesuprantu jos,“ sako aktorius Rolandas Kazlas, – „pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio. Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“
 
Kelmės rajone gimęs, o nuo studijų Vilniaus universitete didžiąją gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs poetas, vertėjas, redaktorius Vladas Šimkus liko vienu mįslingiausių likimų lietuvių literatūroje. Dar mokykloje pradėjęs spausdinti savo kūrybą, būdamas 24-erių jis išleido pirmąją poezijos knygą „Gražiausia sekundė“, dar po kelerių metų publikavo eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963). O 1968-ųjų poezijos knyga „Geležis ir sidabras“ tapo įvykiu ne tik paties poeto biografijos, bet ir lietuvių poezijos mastu. Kaip ir ketvirtasis savarankiškas poeto rinkinys „Bitės pabėgėlės“ (1973), nustebinęs kolegas ir literatūros kritikus radikaliu posūkiu į ironišką kalbėjimą, skaudžiai blaivų daugybės įsišaknijusių kultūrinių mitų nuvainikavimą. Šis Vlado Šimkaus rinkinys buvo paskutinė jo originali knyga (1982 m. dar buvo išleista rinktinė „Nusileisk, dangau ant žemės“).
 
Kaip rašė spektaklio kūrėjus konsultavusi literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, iš geriausiu rinkiniu „Geležis ir sidabras“ (1968) „užsiimtų priešakinių to laiko lietuvių poezijos pozicijų V. Šimkus beveik nesuprantamai išėjo į potekstę, į tylą, nustojo rašyti eilėraščius. Liko tik vertėjas, aukšto rango profesionalas, ir toks pat rinktinis redaktorius. “Poetas dirbo „Jaunimo gretų“, „Literatūros ir meno“, „Švyturio“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose, vertė A. Mickevičiaus, A. Voznesenskio, A. Puškino, B. Brechto, S. Verešo, A. Čako, H. Heinės, F. Garsia Lorkos, F. Šilerio, J. V. Gėtės ir kitų poetų kūrybą, vertė Lietuvos teatrams pjeses, miuziklus, operų ir operečių libretus, tačiau originalios poezijos daugiau neberašė.
 
Anot V. Daujotytės, Vladas Šimkus sulaukė reto dėmesingumo iš draugų poetų ir iš kritikų, kurie jautė jo talento mastą, tačiau „kalbinamas, klausinėjamas, kodėl pats neberašo, kodėl tyli, atsakydavo paprastai: „ne visai tyliu, nemažai verčiu, juk tai irgi kūryba. Arba: nusibodo rašyti, kaip rašiau, o kaip kitaip – nebežinau... Kartais ir su skaudžia ironija: pajutau, kad neturiu talento... Talentingi rašo lengvai, o aš tiek vargstu, net skaičiuoju...“
 
Vis dėlto Vlado Šimkaus poezija, likusi keturiuose rinkiniuose, jos įvaizdžiai ir paveikslas žmogaus, tą poeziją sukūrusio – ta efemeriška „materija“, traukianti, kalbinanti ir (sėkmės atveju), formuojanti suvokėją, nugalėjo kelių dešimtmečių laiko trūkį ir tapo akstinu ir turiniu spektaklio, į kurį šiandien kviečia Rolandas Kazlas. Kaip sako spektaklio „Geležis ir sidabras“ autorius, tai turėtų būti „atviras pokalbis su savim ir žiūrovais apie pasirinkimą. Ir kartu – kvietimas. Tarp subirusių durklų, krūvos geležies, šaltų betonų, pilkos kasdienybės ir buhalteriškai suskaičiuotos buities ieškoti, atrasti ir pajausti paslaptingą, silpną sidabro šviesą. Kovoti už tas retas sidabrines minutes. Kartais kovojama einant į potekstę, į tylą....“

Apdovanojimai

2009 m. Festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ (Kaunas) apdovanojimas „Geriausias Mažosios scenos režisierius (žiūrovų ir komisijos nuomone)“ monospektaklio „Geležis ir sidabras“ režisieriui ir aktoriui R. Kazlui


Recenzijos


Rasa Vasinauskaitė. GELEŽIS IR SIDABRAS. ROLANDAS KAZLAS PAKELIUI Į TYLĄ // „7 meno dienos“, 2009 03 09

[...Juoku prasideda ir naujausias Kazlo spektaklis „Geležis ir sidabras“. Spektaklis, į kurį aktorius, regis, sudėjo tai, kas šiuo metu teatre jam svarbiausia. Pirmiausia - pasitikėjimas žiūrovais, kuriuos čia jis gerokai jautriau ir subtiliau veda juoko ir rimties briaunomis. Taip pat pasitikėjimas autoriumi, kurio žodžio materialumas ir skalsumas scenoje kristalizavosi į intymią ir kartu atvirą kūrybos erdvę. Ir, žinoma, meilė gyvenimo paprastumui ir natūralumui, be kurių pajautos tiesiog neįmanomas žmogiškumas. Sakytum, anksčiau ar vėliau Kazlas turėjo išeiti į sceną laisvas nuo savo ankstesnių herojų, tikras ir nuoširdus, atsakingas už kiekvieną ištartą žodį. Toks jis ir pasirodo „Geležies ir sidabro“ pradžioje - vilkintis padėvėtu palteliu, su kepure, nešinas gerokai patrintu odiniu portfeliuku, vedamas kompaso rankoje - primenantis pradedančio blukti iš atminties laiko žmogų, praėjusio amžiaus 7-8-ojo dešimtmečio grynuolį, kurio dvasioje tilpo visas pasaulis...]

Skaitykite daugiau: www.menufaktura.lt