NE PAGAL ŠIO PASAULIO MADĄ
16+

I dalies fantazija apie poetą Kristijoną Donelaitį

Spektaklis suaugusiems/ Didžiojoje salėje

Inscenizacijos autorius, režisierius - Rolandas KAZLAS
Dailininkė - Neringa KERŠULYTĖ
Vaidina: Rolandas KAZLAS, Sigita MIKALAUSKAITĖ, Deivis SARAPINAS

Trukmė: 105 min.
Premjera - 2013 m. spalio 18 d.

Bilietai platinami teatro kasoje ir www.tiketa.lt


Bilieto kaina: 11 Eur

REPERTUARAS

2017.10.06 18:30
2017.12.07 18:30

Aprašymas

„Ne pagal šio pasaulio madą“ – tai ne tik spektaklio pavadinimas, bet ir Precentoriaus K. V. Šulco mirusiųjų metrikų knygose padarytas įrašas: „Jis buvo […] sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą…“ (1977, p. 573). Aktorius ir spektaklio režisierius R.Kazlas, kuriam ir pačiam tinkama šio pasaulio mados nesivaikančio etiketė, apie būsimą spektaklį sako: „Šiuo darbu noriu pažvelgti į Kristijoną Donelaitį ne kaip į mums visiems jau žinomą istorinę asmenybę, ne kaip į klasiką, seniai gyvenantį tik vadovėliuose ar chrestomatijose, o kaip į visada gyvą poetą, gyvenantį savo amžinus metus ir nuolat kuriantį juos, tarsi poemą. Jis ir jo kūryba, tai tarsi kažkoks sveikas pamatas mums, vis dar kalbantiems lietuviškai. Šiame spektaklyje man labiau būtų įdomus tylintis poetas, o ne rėžiantis pamokslus; labiau triūsiantis, krutantis ir šokantis, o ne stovintis sakykloje; labiau savam kieme kartu su žmona, o ne laukuose su būrais; brandinantis žodį, o ne jį užrašantis. Mano manymu, K. Donelaitis, tai – kūnas, tapęs žodžiu. Teatleidžia man tie, kurie taip nemano. Tai žmogus, paisęs žemės, dangaus ir laiko dėsnių, o ne vaikęsis trumpalaikių žmogiškų madų, kaip pavasaris ar ruduo – kiekvieną kartą lyg tas pats, tačiau visada kitoks“.


Video


Apdovanojimai

2014 m. Festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ (Kaunas) apdovanojimas „Už poeto vaidmenį“ spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“ režisieriui ir aktoriui R. Kazlui

2014 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio (Varėna) apdovanojimas „Geriausias spektaklis“


Recenzijos

Jūratė Visockaitė. KAZLO DONELAITIS // „Literatūra ir menas“, 2013 10 25

[...Kazlas, pasiėmęs Donelaitį, nepabijojo pareikšti originalios savo nuomonės („Donelaitis dažniausiai ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo“) ir laimėjo. Spektaklis nėra užgriozdintas hegzametrais, herojus čia daugiau tylintis nei bylojantis, žodžiai ir netgi donelaitiška dvasia, moralas mėginami perduoti suskambančiais vaizdais –­ ir labai dažnai tai pavyksta.
 
Aktorius ir režisierius savo lėtapėdiškumą sugeba „paduoti“ kaip retą privilegiją. Pasirinktą detalę jis išdidina po savuoju mikroskopu, įsuka, sutvarko ją ritmiškai neskubriai – taip sakant, palieka vietos pelnytai aurai. Jau įžangoje su tuo apsamanojusiu klavesinu, kurį gal pats kadaise pasigamino ir per darbus užmiršo, Donelaitis-Kazlas drįsta vaidinti lėtai etiudiškai, tarsi skiemenuodamas kiekvieną judesį, traukdamas iš instrumento vidurių slieką ir rupūžę, įvesdindamas savo moterį kad ir per purvus, bet į visatos centrą. Ir mes, žiūrovai, šitaip čionai įeiname...]

Skaitykite daugiau: www.literaturairmenas.lt