SMĖLIO ŽMOGUS
18+

Pagal E. T. A. Hoffmanną

Lėlių, kaukių ir judesio fantasmagorija suaugusiems / Didžiojoje salėje

Scenarijaus autorė, režisierė, lėlių dailininkė - Gintarė RADVILAVIČIŪTĖ
Dramaturgijos konsultantas - Mindaugas VALIUKAS
Scenografė - Renata VALČIK
Kompozitorė - Rita MAČILIŪNAITĖ
Choreografė - Sigita MIKALAUSKAITĖ
Vaidina: Sigita MIKALAUSKAITĖ, Šarūnas DATENIS, Martynas LUKOŠIUS, Deivis SARAPINAS, Dainius TARUTIS

Trukmė: 60 min.
Premjera - 2014 m. rugsėjo 28 d.

Bilietai platinami teatro kasoje ir www.tiketa.lt


Bilieto kaina: 8 Eur

REPERTUARAS

2017.11.24 18:30
2017.09.21 18:30
2017.10.13 18:30

Aprašymas

Spektaklis pasakoja apie Žmogų, pasimetusį tarp fantazijų ir realybės, apie sielą, nykstančią dėl egoizmo, netikėjimo, abejonės. Tai taip pat apie balansavimą ties beprotybės riba, „susitikimą su kiekvieno mūmyse slypinčiu fantomu – šešėline, nematoma asmenybės puse – kurio artima giminystė ir didžiulis poveikis arba nusviedžia į pragarą, arba iškelia į dangų,“ ‒ sako spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė. Vizualiai išraiškingame spektaklyje pasitelkiamas šviesos ir šešėlių žaismas, o fantastikos ir grotesko elementai žadina giliausius vaizduotės klodus.
 
„Šiame kūrybiniame etape mane domina lėlės ir aktoriaus transformacija, susidvejinimas, dvilypumas... tai yra magiškiausias nejaukumą keliantis dalykas – abejonė, ar gyva esybė yra gyva, ir, priešingai, ar negyvas daiktas vis dėlto nėra gyvas.“ (Rež. G. Radvilavičiūtė)

Video

    

Apdovanojimai

2015 m. Auksinis scenos kryžius ir LR kultūros ministerijos premija „už geriausią lėlių ir objektų spektaklį“ (apdovanojimas skirtas rež. G. Radvilavičiūtei, dail. R. Valčik, komp. R. Mačiliūnaitei ir choreografei, aktorei S. Mikalauskaitei) 

Recenzijos

Helmutas Šabasevičius. FANTASMAGORIJA PAGAL HOFFMANĄ // „Menų faktūra“, 2014 10 03
 
[... „Lėlės“ „Smėlio žmogų“ taip pat galime vertinti kaip dailininko teatro pavyzdį - jis visų pirma yra vaizdų spektaklis, reginys, kuriame neištariamas nė vienas Hoffmanno arba jo kūrinį parafrazuojantis žodis. Scenarijaus autorė, režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė labiausiai žinoma darbais Klaipėdos lėlių teatro scenoje. Šis regionas nuo seno siejamas su vokiškomis Lietuvos kultūros tradicijomis, ir Hoffmanno - senosios Karaliaučiaus kultūros atstovo - pasirinkimas naujam darbui gali būti dar viena istorinė ir kultūrinė asociacija, svarstant apie šį spektaklį. Kitas ne mažiau įdomus režisierės pasirinkimas - fantasmagorijos žanras, šiuolaikiniame teatre įgavęs naujus pavidalus, tačiau skatinantis prisiminti ir istorines jo ištakas[i].
Radvilavičiūtės fantasmagorijoje tikslią vietą suranda visi spektaklio komponentai - dramaturginis audinys, muzika, scenografija, kostiumas, šviesa, judesys ir aktoriaus menas...]
 
Skaitykite daugiau: www.menufaktura.lt

Rūta Oginskaitė. „SMĖLIO ŽMOGUS“: VAIKYSTĖS KOŠMARAI NUSPALVINA VISĄ GYVENIMĄ // „Lietuvos rytas“, 2014 11 13
 
[...Pirmosios „Smėlio žmogaus“ poros neatrodo nutolusios nuo realumo. Moteris pasirodo su vyru, kuris jos tikrai nepaleis, bus švelnus ir įkyrus, žemins ir smurtaus. Vyras grumiasi su kitu, kurį jis turi įveikti. Toliau – vis labiau fantasmagoriškų santykių fragmentai ir neįtikėtinų formų partneriai. Moteris tarsi besvorė sklando aplink ramų, abejingą partnerį. Vyras įkliuvęs į pusnuogės ilgakaklės koketės glėbį. Moteris gimdo keistėjančią, išsigimstančią būtybę. Vyras sukonstruoja moterį išilgintomis galūnėmis. Ir ateina aukštas Smėlio Žmogus, kurio akivaizdoje suaugęs spektaklio herojus virsta mažu išsigandusiu berniuku – puiki scena, kai vėlgi personažas sukurtas ir aktoriaus, ir lėlės. „Smėlio žmoguje“ įtampa, siaubas kuriami estetiškai, gražiai, rafinuotai. Vyksta tarytum kerėjimo seansas, žiūrovų fantazijos išbandymas, siūlant patiems nuspręsti, kas yra tas greta esantis, niekaip neišnykstantis, nenuvejamas asmuo? Išsiilgtasis? Neišvengiamasis? Demonas?...]
 
Skaitykite daugiau: www.lrytas.lt
 

Šarūnė Trinkūnaitė. GOTIKOS KAMBARIAI ATSIVERIA // „Menų faktūra“, 2015 03 06
 
[...Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus", sakyčiau, visų pirma, yra nepaprastai gražus. E.T. Hoffmanno papasakotą šiurpią savižudžio Natanaelio beprotybės istoriją (nuo kurios „šiaušiasi plaukai" ir „žvilgsniai klaiksta") spektaklis perrašo - tarytum perpiešia - į subtilaus, rafinuoto, asketiško grožio vaizdo - garso - judesio - nuotaikos / atmosferos tekstą (lėlių dailininkė Ginntarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė).

Šis tekstas, viena vertus, skleidžiasi kaip intensyvus bežodis vyro ir moters - Natanaelio / Lotaro / Kopelijaus-Kopolos / Spalancanio (Šarūnas Datenis) ir Motinos / Klaros / Olimpijos (Sigita Mikalauskaitė) - meilės ir neapykantos dialogas; kita vertus, čia vyksta nuolatinė vidinė aktoriaus / aktorės-lėlės, veido-kaukės, kaukės-kitos kaukės diskusija, t.y. haliucinuojančios, su savimi susvetimėjusios, savęs nebeatpažįstančios, košmarišku savo pačios fantomu pavirtusios, sau pačiai „piktu smėlio žmogumi" tapusios sąmonės monodrama. Ir kuo labiau ši drama „Smėlio žmoguje" stiprėja, tuo - savaip paradoksalu - tampa gražiau...]
 
Skaitykite daugiau: www.menufaktura.lt