VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Vilniaus teatras Lėlė baigia jaunųjų aktorių diplominių darbų perkėlimą į teatro repertuarą.  Šio etapo finišo tiesioji numatoma vasario 19 d., kuomet įvyks pirmoji teatro šių metų premjera „Pagal Jurgį ir kepurė“. Tai bus jau ketvirtas diplominis darbas, atsidursiantis repertuare šalia „Žaliojo žąsinėlio teatro“, „Šeksrysap, t.y. Šekspyras“ ir „Vardan tos...“.  

Teatro vadovas Juozas Marcinkevičius neslepia, jog šie spektakliai negali lygiuotis į vieną gretą su jau patyrusių teatro kūrėjų darbais: „Žinoma, kad tai yra kitokio lygio spektakliai. Aktoriai, būdami dar studentais, vaidinimus kūrė studentiškai. Atėję pas mus jie tapo profesionalais, tad stengiamės tuos spektaklius „suprofesionalinti“, tačiau jų dvasia išlieka ta pati.“

Spektaklio „Pagal Jurgį ir kepurė“ režisierė Joana Čižauskaitė, statydama lietuvių tautosakos medžiagą, šiame studentiškume įžvelgia ir gerųjų pusių. Pasak jos: „Jeigu būtumėm pradėję dirbti teatre, gal būtų sudėtingiau, nes tas studentiškas neišbaigtumas yra svarbi spektaklio dalis. Neišbaigtos lėlės, neišbaigtos dekoracijos, atskiros istorijos, prasidedančios ir kažkur liekančios. Tuo metu mes jokių priemonių neturėjome, o kadangi ir Jurgis nieko neturėjo, tai mus suartino.“

Spektaklis „Pagal Jurgį ir kepurė“ yra statomas pagal Kazio Borutos knygą „Jurgio Paketurio klajonės“. Tai lyg atskirų pasakų mozaika, įvilkta į radijo teatro kompoziciją, reiškiančią komunikaciją bei atvirumą. Be to, režisierė, būdama ir libreto autorė, į šį kūrinį įtraukė ir naujų prasmių: „Jurgis Paketuris išprovokavo mus užmegzti tiesioginį dialogą su Kaziu Boruta...“ – sako ji.

Pasak J. Čižauskaitės: „Ši literatūra skirta penktų-šeštų klasių moksleiviams. Bet mes įtraukėme veikėją Babicką, kuris turėtų būti įdomus ir suaugusiems. Be to ir Borutos kūrinyje, kaip ir visoje liaudies kalboje, yra antras, suaugusiems skirtas planas.“

Šiai premjerai užbaigus aktorių diplominių darbų etapą, prasidės naujų spektaklių repeticijos. Kaip teigia teatro vadovas, esminis teatro tikslas šiuo metu yra ne pasiekti gerų finansinių rezultatų, bet savotiškai užsiimti pedagogine misija, išmokyti jaunuosius aktorius suprasti vizualinio lėlių teatro situaciją. Todėl teatro planuose atsiranda spektaklis, su kuriuo dirbs, anot Juozo Marcinkevičiaus, viena iš geriausių pamario krašto lėlininkių - Jūratė Januškevičiūtė.

Kad ir kaip visa teatro bendruomenė džiaugiasi aštuonių jaunųjų aktorių atėjimu, J. Marcinkevičiaus, paklausto, kaip teatrui sekasi finansiškai pakelti tokią atsakomybę, entuziazmas išblėsta. „Dabar esu labai dviprasmiškoje situacijoje. Tiek kultūros ministerija, tiek akademija žinojo, kad Lėlės teatrui reikia naujų aktorių. Tačiau dabar, kai atėjo aštuoni nauji žmonės, niekas finansiškai neatsižvelgė į šitų jaunų žmonių atėjimą. Šiais metais mes gauname lygiai tokį patį finansavimą, kokį gaudavome anksčiau, nei kiek ne didesnį. Taigi šie jauni žmonės gyvens dar metus gaudami tik po kokius 700 Lt., dėl to labai gaila.“

Nors ir esant tokiai finansinei situacijai, teatro planai nemaži. Dar šį pavasarį režisierius Rimantas Driežis ketina pristatyti premjerą pagal lietuvių liaudies pasaką „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ su aktore Elvyra Piškinaite, tuo tarpu jaunieji pradės repetuoti spektaklį suaugusiems - „Jūratę ir Kastytį“ su režisieriumi Vitalijumi Mazūru. Rudenį mąstoma apie jaunųjų teatro aktorių, dailininkės Julijos Skuratovos ir rusų režisierės Anos Ivanovos Brashinskajos kolaboraciją. Taip pat planuojamas dar vienas magistro studijas kremtančių aktorių ir jų kurso vadovo Algirdo Mikučio bendras darbas.  

lrytas.lt