VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Sausio 30 d. Vilniuje, teatre „Lėlė“, rinkomės į konspiracinį vaidinimą, apie kurį didžioji žiniasklaida nieko netriūbijo. Žinojome tik tiek, kad matysime Prahos teatro meno akademijos dramaturgijos studentės Kristýnos Filcíkovos ir teatro „Lėlė“ jaunosios kartos bendrą kūrinį. Tądien paslaptingasis pirmą kartą viešumon išniręs „Apokalipsės“ teatras pristatė ateities viziją „Cirkas buvo“. Anot vaidinimo programėlės (kalba netaisyta), „ateityje Pasaulis patirs Didžiąją Katastrofą. Žemė skendės baimėje, chaose, liūdesyje, mirtyje. Tačiau neišsigąskite. Šį vakarą mes, paskutinio cirko artistai, stengsimės padovanoti Jums viltį, jog Pasaulis ir Žmogus gali būti gražūs net ir niūriausiomis spalvomis nutapytoje ateityje“. („Didžiosios Katastrofos“ klausimu: kam taip žiauriai? Užtenka ramaus „Mokesčių Mokėjimo“ kas mėnesį – efektas gan panašus...)

Veiksmas prasidėjo prie įėjimo į teatrą: neaiškaus socialinio statuso būtybė (aktorius Šarūnas Datenis) išrideno statinaitę, kurioje degino visokius laikraščius (laimei, kultūrinės spaudos, regis, ne...). Teatro fojė žiūrovus pasitiko keistai grimuoti aktoriai kaip iš „padegėlių cirko“, o viena mergina, šokėja – net užrištomis akimis. Paskui mums pasiūlė lipti patamsyje, kur ne kur degant žvakutėms, tarnybiniais laiptais, kurie kasdienybėje nuo publikos slepiami. Taip atsidūrėme teatro Didžiojoje scenoje. Atidengta galinė siena – it kokio meistro akvarelės darbas. Sienos ertmėje sėdinčio žmogiuko – muzikanto (aktorius Kęstutis Serulevičius) iškart ir nepastebėjau...

Tada prasidėjo netradicinio cirko pasirodymas. Netradicinio – požiūriu į tarpusavio santykius, į publiką, intonacijomis. Tradiciniame cirke artistai žiūrovus stebina ir džiugina sudėtingais triukais, savo žanro meistryste, entuziazmu ir optimizmu. Čia priešingai – artistai visiškai nenori mums įsiteikti ir patikti. Cirko vadovė (aktorė Jūratė Trimakaitė) – griežta, valdinga vamp stiliaus mergina, su savo artistais elgiasi be ceremonijų, o su publika bendrauja taip, lyg kiekvienas iš mūsų jai būtume skolingas po trisdešimt tris litukus... Josios numeris su Žirgu (Šarūnas Datenis) net šiurkštokas: regis, jei dar kiek būtų pavaikiusi ristūnėlį, tai šis būtų išleidęs ir paskutinį kvapą...

O piktokų Klounų (aktoriai Simonas Storpirštis ir Imantas Precas) išdaigos su globos ir palaikymo reikalaujančia Akla šokėja (Asta Stankūnaitė)? Jie išvilioja iš šokėjos „akis“, žaidžia su jomis, stumdo merginą, o ši it įsikūnijęs lietuviškas nuolankumas tik atsiprašomai šypsosi...

Beje, Klounai, provokuodami, žaisdami su publika, neturėtų sutrikti, jei koks žiūrovas elgiasi ne „pagal scenarijų“. Scenoje, kai buvo visiškai užgesinta scena, o Klounai skleidė gąsdinančius garsus, įsijungiau žiebtuvėlį. Improvizuoti Klounai nebandė, tik pagrūmojo, kad išjungčiau švieselę. Negerai.

Juokus atidėjęs į šalį, parašysiu, ko pasigedau: tvirčiau „sukaltų“ etiudų ir konceptualesnio pagrindimo, kodėl cirkininkai yra būtent tokie – piktoki, drastiški? Kokiomis aplinkybėmis gyvena jų cirkas? Ką norėta išreikšti tokio cirko metafora?.. Turbūt bendram darbui pristigo laiko, nors pradžia nuteikė viltingai.

Literatūra ir menas