Apie mus rašo
Ridas Viskauskas. LĖLININKŲ KARTŲ KAITA: PARAIŠKOS IR PATIRTYS (2). VI tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Karakumų asilėlis“ įspūdžiai (gegužės 6–8 d.)/ "Literatūra ir menas", 2011 05 27
2011/06/02
Ištrauka iš straipsnio
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pagal Jurgį ir kepurė“ (pagal Kazio Borutos knygą „Jurgio Paketurio klajonės“; scenarijaus autorė ir režisierė Joana Čižauskaitė). Spektaklis gimė iš studentų scenos kalbos pratybų (greitakalbių, trumpų šmaikščių istorijų pasakojimų, dainų), siekiant raiškaus žodžio, darbo grupėje dermės. Vaidinimas primena estrados miniatiūras, kurių ritmo, intonacijos vadžias laiko radijo teatro vedėjas Petras Babickas (energingasis Karolis Algimantas Butvidas). K. Borutą „suvaidina“ paprastutė iš laikraščių sukurta didoka lėlė, kurią valdo berods trys aktoriai (perkeliant diplominį spektaklį į „Lėlės“ sceną talkino dailininkas Algirdas Mikutis). Daug aktyvaus, džiugaus jaunystės šurmulio, tik pasigesčiau dramaturgijos akcentų Jurgio Paketurio (maža popierinė lėlė) nuotykių, kuriems vis nesimato pabaigos, todėl kelionė kiek ir prailgsta...
Jaunieji lėlininkai, padedami pedagogų, parodė ir du savarankiškai kurtus eskizus. Jūratė Trimakaitė su kolegomis suvaidino eskizą „Septynios mirtinos nuodėmės“, o Imantas Precas – eskizą be teksto „Šiukšlė“ (apie juos rašiau sausio 28 d. numeryje, „Savarankiškumo ugdymas be gairių?“). Po pusmečio vaidinti eskizai nė kiek nepasikeitė, nepatobulėjo –¬ matyt, lėlininkus užgriuvo kiti darbai. I. Preco eskizui pritrūko šviesos – juvelyriška mažutės lėlės animacija pranyko prieblandoje. Pamoka jaunajam kūrėjui –¬ vaidinant naujoje, nepažįstamoje scenoje, dera iš anksto patikrinti apšvietimą. O J. Trimakaitės eskizui trūko istorijos (tą pastebėjo ir viešnia – teatrologė A. Konstantinova). Vartotojų visuomenės grimasos spalvotais šešėliais anapus ekrano perteiktos vaizdiniais ženklais, bet kas vyksta su herojumi, –¬ mažyčiu žmogeliu, –¬ neaišku; kaip tai parodyti – profesinis galvosūkis jauniesiems kūrėjams.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, parodytas jaunųjų lėlininkų, pirmą sezoną dirbančių Vilniaus teatre „Lėlė“ ir Kauno lėlių teatre (Karolina Žernytė, Jūratė Trimakaitė, Asta Stankūnaitė, Karolis Algimantas Butvidas, Mindaugas Černiauskas, Imantas Precas), – netradicinis ir originalus teatrinis sumanymas. Gaila, be gudrios vadybos jis gali tyliai numirti... Jis sumanytas kaip edukacinis teatro projektas akliesiems. Kūrėjai, iš anksto pasirengę itin daug smulkių teatro atributų, atveda ir scenoje pasodina nereginčių žmonių. Aktoriai seka kelias įvairių pasaulio tautų pasakas ir veikia ne tik neregių vaizduotę, bet ir jų pojūčius. Aklieji liečiami (kaip nemaloniai turėtų jaudinti kokia nors kaklo oda šliaužiančio kirmio imitacija!), jų pirštai kišami vandenin, jie apipurškiami kvapais, jų klausą atakuoja įvairių instrumentų garsai... Vėliau nereginčius žmones pakeitė matantieji – šiems užrišamos akys. Reginys tapo panašus į šou: publiką džiugino spontaniškos jautresnių žmonių reakcijos (ypač išgąstis). Kuo žmogus reaguoja spontaniškiau, tuo žiūrovams linksmiau. (Scenos eksperimente vyrai buvo itin susikaustę; gal bijojo viešai apsikvailinti?..) Režisierė K. Žernytė pasakojo, kad neregiai, kuriems tamsa yra įprasta, reaguoja paprasčiau, santūriau. (…)
Per festivalį veikusi jaunųjų teatrologų komisija (Sigita Skiriūtė, Artūras Butkus, Sigita Pikturnaitė, Nijolė Jačėnienė, Eglė Šantaraitė, Rima Stankevičiūtė, Inga Šviesaitė; vadovas Petras Bielskis) diplomą ir iš vilnos nuveltą šv. Simeono statulėlę (autorė – S. Pikturnaitė) „už ateities lėlių teatro ieškojimus“ įteikė minėtųjų spektaklių atlikėjams – LMTA lėlininkams absolventams. (…)
Visą straipsnį skaitykite čia