VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Aktorės Janina Gudzinevičiūtė ir Nijolė Indriūnaitė šiemet mini 40 metų darbo Vilniaus „Lėlės” teatre sukaktį. Į teatrą atėjusios 1971-aisiais ir daugelį metų vaidinusios žymaus lėlininko Vitalijaus Mazūro bei kitų režisierių spektakliuose, šiandien artistės vaidmenų turi nedaug, tačiau patirties, įspūdžių - su kaupu.

Šia proga sostinės „Lėlės” teatre į Janinos ir Nijolės 40-mečio jubiliejaus vakarą susirinko gausus būrys svečių. Ilgi darbo teatre metai kiekvienam menininkui leidžia rasti savo nišą ir vaidmenį. Ir net jei žmonės vienus vertina labiau, kitus - mažiau, tikrą ir nesumeluotą verdiktą pateikia istorija. Janinos ir Nijolės kūrybinių darbų istorija - gausi ir turtinga.

Kai buvo jaunos

Abi lėlininkės per 40 darbo teatre metų suvaidino pusšimtyje spektaklių. Janina pirmąjį savo darbo teatre dešimtmetį buvo nepakeičiama artistė ir vaidino bene visuose V.Mazūro spektakliuose. Aktorė su malonumu prisiminė vaidmenis: Kalaitę - Marcelijaus Martinaičio „Pelenų antelėje” (1971) ir Dvariškį - „Avinėlio teisme” (1976), Gavrošą - Antano Gudelio „Gavroše” (1973). Didelį įspūdį artistei paliko darbas spektaklyje „Metų laikai” (1971): „Meninės raiškos forma mums buvo netikėta - rankų, daiktų teatras. Kūrėme įvairius vaidmenis. Šluotos vaidino rugius, gabalėlis audinio - drugelius. Viskas apibendrinta. Spektaklyje galingai skambėjo Antonio Vivaldi muzika... Žiemą sukosi balti malūnai. Iki dabar šie vaizdiniai įsirėžę atmintin.”

V.Mazūras per jubiliejinį vakarą nuotaikingai įvertino artistes: „Abiem aktorėmis esu patenkintas. Savo vaidmenis jos atlikdavo gerai. Kai buvo jaunos ir lanksčios, galėjau jas laistyti, kočioti, pilti vandenį ant galvos.”

Teatras N.Indriūnaitei vaikystėje buvo šventas, idealizuojamas dalykas. „Tai stebuklinga vieta. Man atrodė, kad teatras gali išspręsti esminius gyvenimo dalykus. Man atrodė, tai vienintelė vieta, kur galiu būti savimi”, - prisipažino menininkė. Vis dėlto Nijolė teigė savęs aktorystėje neatradusi. Darbo buvo daug, satifakcijos - nepakankamai. Galbūt todėl, ieškodama išeities iš vidinio savirealizacijos diskomforto, moteris ėmė rašyti pjeses (pirmąją – „Coliukę” - parašė 2000 metais). Šiandien autorės kraityje - 8 pjesės lėlių teatrui, visos statytos teatruose. N.Indriūnaitės kūryba išsiskiria jautriu žvilgsniu į mus supantį pasaulį.

Lyg asmeninė misija

Janinai, dievinančiai gėles ir rusiškus romansus, teatras visuomet buvo tikri namai. Pasak artistės, „Lėlėje” - jos visas gyvenimas: ir mokslai, ir meilės, ir skauduliai. Apie pastaruosius aktorė nelinkusi kalbėti. Užtat su malonumu gali minėti savo branginamų režisierių ir kolegų aktorių vardus.

Janina atskleidė savo požiūrį į darbą „Lėlės” teatre: „Rūpintis kitų žmonių vaikais, pasakoti jiems pasakas, kad jie tobulėtų - tai savotiška mano misija. Kadangi pati neturiu vaikų, teatras man tapo savotišku motinystės instinkto realizavimu.”

Pjesių sėkmė

Dramaturginius Nijolės darbus lydi didelė sėkmė, spektakliai lyg magnetas traukia žiūrovus. Pagal jos pjesę 2005 metais sukurtas spektaklis „Muzikinė dėžutė” (Vladimiro Odojevskio pasakos „Miestukas tabokinėje” motyvais) - vizitine „Lėlės” teatro kortele tituluojamas vaidinimas, pelnęs ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. Šio vaidinimo režisieriui Rimui Driežiui autorė ypač dėkinga už skatinimą rašyti. O berniuko Mišos vaidmenį spektaklyje atliekantis aktorius Deivis Sarapinas pasakojo: „Nijolei ėmus rašyti pjeses mačiau, kaip teatras ėmė keistis. Pasakos žinomos, tačiau interpretacija - originali. Ji visuomet randa užslėptą mintį, kuri vėliau lydi spektaklį.”

Vienas gražiausių Nijolės kūrinių - kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene sukurtas šešėlių teatro spektaklis „Baltos pasakos” pagal Hanso Christiano Anderseno pasakas. Šių menininkių kūrybinis tandemas - išties unikalus. „N.Indriūnaitė - mano kraujo grupės žmogus. Jos kūryba - ypač meilės ir žmogiškumo temos, kurias ji gvildena savo pjesėse - man labai artima. Ji yra savitų minčių kūrėja, paprastą moralą atskleidžianti itin jaudinamai. Pasaulį Nijolė mato ne juodą ir baltą, bet spalvotą, todėl jos kūryba labai skoninga, leidžianti fantazuoti. Jai būdingas troškimas to, kas nebuitiška, šviesu, nematerialu ir efemeriška. Pati Nijolė - lyg šviesus šampanas”, - sakė dailininkė.

Teatras liko svarbus

Tuo tarpu Janina - tai raudonasis vynas. Kolegas imponuoja jos rafinuotas, artistiškas charakteris. Nors šiandien vaidina nedaug, J.Gudzinevičiūtė visuomet teatre. Jos pedagoginis darbas, pasitikimas vaikus prieš spektaklius, bendravimas su kolegomis teikia teatrui pozityvios energijos.

„Lėlės” vadovas Juozas Marcinkevičius neslėpė: „Kai atėjau į teatrą, Janina išsiskyrė savo profesiniais įgūdžiais. Ji - subtilios, poetiškos, metaforiškos atmosferos aktorė. Ritmiška, dinamiška, paslanki artistė. Ryškiausias Janinos kūrybos periodas - aštuntasis dešimtmetis. Tuo metu geriau už ją tarp jaunųjų aktorių nedirbo niekas. Net ir nustojusi nuolat vaidinti, Janina dalyvauja teatro gyvenime, ji teatro vakarėlių ir užkulisių liūtė.”

Nuotraukoje - Janina Gudzinevičiūtė (kairėje) ir Nijolė Indriūnaitė

"Lietuvos žinios"