VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Kuo susiję Šv. Simeonas, elektros lemputės ir naminiai gyvūnai? Pastaruosius į vientisą istoriją jungia Vilniaus teatras „Lėlė“. Neseniai Klaipėdoje praūžęs festivalis „Karakumų asilėlis“, kalbėjęs apie amžiną jaunystę, jausmų ir būties ekologiją, jauniesiems lėlininkams suteikė galimybę būti įvertintiems jaunųjų Klaipėdos kritikų, vadovaujamų prof. P.Bielskio ir vaikų komisijos. Garbūs komisijų nariai nepaleido jaunųjų lėlininkų tuščiomis – į Vilnių buvo parsivežta ne tik lėlinininkų globėjo Šv.Simeono ikonėlė, bet ir ekologiškai žalia spalva šviečianti lemputė – apdovanojimai už Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lėlininkų darbus bei spektaklį „Pagal Jurgį ir kepurė“. Sklando gandas, jog sugalvojus norą ir patrynus pliką Šv.Simeono galvą, noras išsipildo. Šiandien Šv.Simeono ikonėlės plikė Vilniaus teatre „Lėlė“ jau kone blizga. O aureolė aplink ją – vos laikosi.

Prieš sezono uždarymą intensyviai linksminasi ne tik skirtinguose Lietuvos miestuose, bet nepasididžiuojama aplankyti ir kaimynus lenkus bei baltarusius. Pastarieji, aplankyti prieš porą savaičių, susižavėję Kazio Borutos ir režisierės Joanos Čižauskaitės dialogu, pasirodžiusiu popierinių lėlių pavidalu spektaklyje „Pagal Jurgį ir kepurė“, net nenorėjo jauniesiems teatro „Lėlė“ aktoriams leisti grįži į Lietuvą. Kaip teigia valandų valandas prie sienos prabuvojęs teatro vadovas Juozas Marcinkevičius, „turėjome pakankamai laiko permąstyti ne tik kelionės į Baltarusiją įspūdžius, bet ir apskritai, egzistencinius klausimus. Galėjome, lygindami su Baltarusijos lietuvių situacija, iš kitos perspektyvos pažvelgti ir į savo padėtį. Tačiau tai nereiškia, jog ketiname ramiai mėgautis sąlygine ramybe – priešingai. Šiandien sau keliame dar aukštesnius tikslus ir bandysime vengti meninių kompromisų“.

Nepaisant to, jog įspūdžių galėtų užtekti visam vasaros sezonui, Vilniaus teatro „Lėlė“ lėlininkai lagaminų dar neišsipakuoja ir gyvenimo „ant ratų“ neišsižada. Penktadienį teatro vėliava plėvesavo Kauno valstybiniame lėlių teatro organizuojamame „Skrajojančiame festivalyje“. Vitalijaus Mazūro „Privačios valdos“ pavidalu prie skrajonių prisijungę jaunieji teatro lėlininkai teigia, jog festivalis jiems suteikė neišdildomą įspūdį. Kaip teigia vienas iš aktorių Imantas Precas, „labai džiaugiamės galimybe dalyvauti šiame tarptautiniame festivalyje. Tai ne tik praplečia mūsų, kaip siekiančių didžiuotis profesionalaus lėlininko vardu aktorių akiratį, bet ir leidžia vertinti tarptautinį lėlių teatro kontekstą, semtis įkvėpimo ir patirties iš kaimyninių ir tolimesnių šalių kolegų. Ypač kai festivalio proframa tokia įvairiaspalvė, tai suteikia galimybę ne tik semtis profesionalumo stebint kinų lėlininkų technikos preziciškumą, bet ir leistis į eksperimentines keliones su, tarkim, Psilikono teatru“.

Vilniaus teatro „Lėlė“ vardo vežiojimo po pasaulio platybes estafetę sekmadienį anksti ryte perėmė Julijos Skuratovos spektaklio „Muzikinė dėžutė“ komanda. Atrinkti dalyvauti konkursinėje prestižinio festivalio „Katowice Dzieciom” programoje, kūrybinė komanda išsiruošė į Katovicus, kuriuose lenkams pristatys jų tautiečių jau pamiltą istoriją apie mažo berniuko maksimalius ieškojimus miniatiūriniame dėžučių pasaulyje.

Paklausus Vilniaus teatro „Lėlė“ vairuotojų, ar spėja atvėsti autobuso vairas, vairuotojai kartu su aktoriais stebisi – kam? Tegul taip ir toliau – nuo Baltijos iki beveik pačių Karpatų – „Lėlės“ išvažinėtas kelias.

Vilniaus teatro "Lėlė" inf.