VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Gruodžio 17 d. Vilniaus miesto Rotušėje vyko Šv. Kristoforo apdovanojimų vakaras.  Šiais metais už savo nuveiktus darbus, puoselėjančius sostinės gerovę, įvertinti įvairūs meno, mokslo, medicinos, kultūros, sporto ir socialinio darbo srityse nusipelnę žmonės. Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Juozas Marcinkevičius apdovanotas „už kūrybingos visuomenės puoselėjimą“. „Lėlės“ vadovą kalbina Vilmantas Juškėnas.

Kas Jums yra Vilnius?

Man Vilnius reiškia daug. Aš jau 40 metų šiame mieste gyvenu. Mačiau Vilnių visokį, kontrastingą: su barais, landynėm, koncertais, spektakliais...Drąsiai galiu pasakyti, kad dėl savo žingeidumo Vilnių pažįstu geriau nei dauguma tikrų vilniečių. Vilnius – mano miestas.

Praeitą savaitę Jums buvo įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniui. Kaip vertinate šį apdovanojimą?
 
Tai vertinu kaip palaikymą. Bet kuris menininkas apie save daug galvoja. Ir jei būčiau dailininkas ar kompozitorius savinčiausi „Kristoforą“ sau. Tačiau aš esu teatralas. O teatralui savintis bet kokią premiją ar apdovanojimą – nekorektiška. Teatralai – šeima, kolektyvas. Tapti teatro bendruomenės nariu, save realizuoti pavyksta ne tik dėl talento, ar darbštumo, bet ir dėl mus supančių žmonių, jų supratimo ir palaikymo.

Šv. Kristoforo statulėlė – tai svarus apdovanojimas. Tik nereikia pūstis ir susireikšmint, kad štai - gavau apdovanojimą. Dauguma šių metų Šv. Kristoforo laureatų – labiau šešėlyje esantys žmonės, jų veidų dažnai neišvysi televizijoje ir populiariuose žurnaluose. Jie – lyg skruzdės, kurios niekada nemiega. Kartais skruzdės neša didesnį svorį už erelius. Taigi, kai „Kristoforais“ apdovanojami tokie žmonės,  tai yra labai gražu ir etiška.

Apdovanojimų metu už gautą statulėlę kai kurie laureatai dėkojo salėje sėdintiems politikams, savo šeimos nariams. Kam Jūs norėtumėt padėkot?

Pirmiausia noriu padėkoti vilniečiams, kurie sunkmečiu nepaliko mūsų teatro, rodė savo dėmesį. Mažais žingsneliais tas dėmesys teatrui kyla ir šiandien. Norėtusi, kad vilniečiai sakytų: „Mes turime savo lėlių teatrą. Teatras „Lėlė“ – mūsų!”

Taip pat esu dėkingas ir teatrui, kuriam atiduodu labai daug asmeninio laiko. Leisti laisvalaikį teatre – ne lažas. Viską darau savo noru. Man ne tik rūpi kurti ir tobulinti teatro infrastruktūrą, svarbūs ir čia dirbantys žmonės – mano teatro šeima. Todėl ir Kristoforo statulėlė puoš ne mano kambarį namuose, bet darbo stalą, prie kurio su kolegomis sprendžiam reikalus.

Lėlininkui gauti bet kokį apdovanojimą – ne tik džiugus, bet ir reikšmingas įvykis. Juk dauguma lėlių teatro srityje dirbančių –  lyg tos bitelės, kurių plika akimi neišvysi. Kas dar turėtų iš lėlininkų gauti Kristoforo statulėlę?

Mūsų teatre yra daug nusipelnusių pagarbos ir įvertinimo kūrėjų. Už savo gražų santykį į lėlių teatrą, kūrybines pastangas ir rimtą požiūrį į darbą išskirčiau aktorę Almirą Grybauskaitę. Derėtų įvertinti ir Rimą Driežį. Jis – tikras kovotojas už lėlių teatro žanro garbę. Jaunuosius aktorius – už tai, kad nėra agresyvūs. Tikiuosi, kad ateityje bus įvertinta ir dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė. Ji – neeilinė asmenybė, kurios meninė estetika verta pripažinimo. Ši kūrėja – tikra skruzdėlė: sau naudos neieško, triūsia ir jai gerai.

Ko galite palinkėti sau, teatrui, vilniečiams artėjančių švenčių proga?

Visiems linkiu, kad būtumėm žaismingi, judrūs. Kad nežiūrėtumėm į kaimyną su pykčiu ar pavydu, džiaugtumėmės tuo, ką turime. Kad nebūtumėm provincijalai ir aukščiau keltumėm galvas, kad gerbtumėm vienas kitą.

Ačiū už pokalbį!