VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

Pasakų šalyje darniai gyvena du ilganosiai mediniai žmogeliukai – Pinokis ir Buratinas. Ir vienas, ir kitas buvo išskaptuoti iš stebuklingos kalbančios pliauskos.

Pirmieji šių veikėjų nuotykiai yra taip pat panašūs: medinis žmogeliukas pabėgo iš namų, pateko į lėlių teatrą ir sutrukdė vaidinimui, už ką vos nebuvo sudegintas židinyje. Po to jis rado aukso pinigėlius, kuriuos iš jo pavogė Lapė ir Katinas. Užtat tolimesnieji Pinokio ir Buratino nuotykiai skiriasi iš esmės. Kodėl taip atsitiko? Vyresnysis iš jųdviejų yra, be abejonės, Pinokis. Pasaka apie jį, pavadinta ,,Vienos marionetės istorija“, buvo išspausdinta Italijoje, savaitraštyje ,,Vaikų laikraštis“ lygiai prieš 120 metų! Numeris po numerio buvo spausdinamos įdomios istorijos apie Pinokį. Autorius netrukus pavargo, ir ketino užbaigti istoriją, bet vaikai prašė: ,,Dar, dar!” Ir pasaka buvo užbaigta tik po dviejų metų. Netrukus ji buvo išspausdinta knygelėje, kurios pavadinimas buvo ,,Pinokis. Vienos marionetės istorija“.

Medinį berniuką Pinokį sugalvojo italų rašytojas Karlas Lorencinis, kuris pasivadino Kolodžiu – miestelio, kuriame užaugo, vardu. Tarp ,,Pinokio nuotykių“ skaitytojų buvo ir rusų rašytojas Aleksėjus Tolstojus. Jis gimė 1883m., o mirė 1945 m. A. Tolstojus sugalvojo savaip atpasakoti Karlo Kolodžio knygą. Savo knygos, kurią pavadino ,,Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“, įžangoje jis pasakoja, kad, būdamas vaikas, jis dažnai atpasakodavo savo draugams medinio berniuko istoriją ir kartais ne visai taip, kaip buvo parašyta knygoje apie Pinokį.

Tikrovėje gi buvo kitaip. A Tolstojus buvo jau suaugęs vyras, kai pirmą kart perskaitė pasaką apie berniuką, pagamintą iš pliauskos. Kurdamas savąją pasaką, rašytojas prisiminė savo vaikystę, savo išdaigas ir svajones apie nuostabius nuotykius, todėl jo Buratinas labai panašus į mažąjį Aliošą Tolstojų, koks jis buvo vaikystėje.

Istoriją apie auksinį raktelį rysų rašytojas išgalvojo pats. Karlo Kolodžio knygoje ,,Pinokio nuotykiai“ medinio berniuko tėvelio vardas buvo Džepetas. Jis taip pat turėjo nupieštą ant drobės židinį, bet daugiau apie tai nieko nebuvo pasakojama. O A. Tolstojus su savo pasakos herojais sugalvojo pažvelgti, kas slepiasi už židinio, ir rado ten slaptas dureles ir...naują pasakos tęsinį.

Apysaka ,,Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ buvo pirmąkart išspausdinta 1935 metais rusų laikraštyje ,,Pionerskaja pravda“ ir kitąmet pasirodė išspausdita knygoje.

,,Per daug gerai žinome šią pasaką, todėl mums patinka toks žaidimas, kuris prasideda kaip ir visos pasakos su laiminga pabaiga: gyveno toks neturtingas dailidė, kuris išdrožė medinį Buratiną...Visi žinome, kaip baigiasi pasaka, bet niekas kol kas nežino, kas atsitinka Vilniaus ,,Lėlės“ teatro Buratinui ir kokių linksmų ar liūdnų nuotykių jis patiria.“

Sigitas Siudika

,,Norėjau, kad mūsų spektaklyje vaikai išvystų tai, ką jie įsivaizduoja, kai tėvai seka jiems pasaką  apie Buratiną. Todėl čia bus Karabasas su ilga juoda barzda ir dideliu pilvu, bus Malvina mėlynais plaukais ir Buratinas su ilga smailia nosimi bei dryžuota kepuraite.“

Evaldas Jaras

 Kritikai apie spektaklį:

,, ,,Buratino nuotykiai“ ,,Lėlės“ teatre – naujas ir bene geriausias režisieriaus Evaldo Jaro spektaklis. Tai gyvas, paprastas vaidinimas, kuriame kiekvienas nesunkiai gali atpažinti Aleksėjaus Tolstojaus pasakos personažus. Vaikus šis spektalis patraukia iš karto. Malonu, kad spektaklyje paprastumas virsta menu, o gabios jaunųjų rankos meną kuria be egzaltuoto patoso ir įmantrybių.“

Daiva Šabasevičienė

,,Pinigėlių tema šiame režisieriaus Evaldo Jaro spektaklyje taip pat šiuolaikiškai hipertrofuota. ,,Pinigėliai“ yra didžiuliai, ir jų susikišti už žando Buratinas tikrai negali. Taip pat hipertrofuotas – žmogaus dydžio – ir ,,auksinis“ raktelis, kuriame įžvelgiamas labiau jo medžiagiškumas nei funkcija, t.y. atrakinti dureles, slepiančias išėjimą iš Kvailių šalies“

Julius Lozoraitis