VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

,,Pasaką ,,Dailidė, Perkūnas ir Velnias“ aš perskaičiau Jono Basanavičiaus pasakų rinkinyje ir pagal ją parašiau vaidinimą lėlių teatrui. Tai buvo prieš vienuoliką metų, bet toji mitologinė pasaka yra tokia mįslinga, kad jos prasmę aiškinuosi iki šiol.

Marija Gimbutienė teigia, kad Senosios Europos religijoje buvo garbinamos moteriškosios – gamtos, gimimo, mirties deivės. Vyriškųjų dievų atsiradimas žymi jau kitą Europos kultūros laikotarpį. Senoji baltų, lietuvių kultūra, religija, mitologija išlaikė ypač daug senosios Europos bruožų, ką liudija ir moteriškųjų dievybių Žemynos, Laumės, Laimos, Raganos, Giltinės buvimas.

Šioje pasakoje į Žemę, kurioje šeimininkauja Laumė, ateina vyriškosios dievybės: Perkūnas, dangaus, oro stichijų valdovas, Velnias, požemio valdovas, ir Dailidė – žmogus, turintis pusdievio savybių. Dailidė pradeda dirbti žemę, pastato namą, sumeistrauja smuiką ir juo griežia. Ko gero, dailidė yra pirmasis lietuvių mitologinis artojas, statytojas ir muzikantas, menininkas. Šioje pasakoje, matyt, galime įžvelgti žemdirbiškojo pasaulio kūrimo, kultūros kūrimo mito variantą. Laumė, Perkūnas, Velnias atstovauja gamtos stichijoms. Dailidė atstovauja dvasiai, kūrybai, kultūrai ir jų ryšiui su gamta. Namų statymas tartum atkartoja mitologinį Pasaulio medį, sujungiantį dangų ir žemę.

Tautosakiniame pasakos variante, Dailidė įveikia Laumę ir ją išveja, o paskui laimi baimės varžybas prieš Velnią ir Perkūną. Taip buvo ir 1985 m. Mano rašytoje pjesėje. Naujame pjesės variante Dailidės smuikavimo paveikta Laumė grįžta į pirmykštį savo grožį, gerumą ir moteriškumą. Matyt, tiktai vėlesniais laikais Laumei imta priskirti kenkimą, blogį, kerėjimą, o iš pradžių ji buvo deivė, siejama su gamta, gimimu, grožiu. Tuo ,,geruoju“ Laumės laikotarpiu, matyt, atsirado vaivorykštės kaip Laumės juostos – Vaivos juostos – pavadinimas. Vaiva avestos kalba reiškia saulę, prisiminkim uogas, vadinamas vaivorais ir tai, kad sanskrito kalba ,,vairocana“ reiškia ,,spinduliuojantis“.

Ne tik žmogus turi, bet ir žmonija turėjo savo ,,vaikystę“ ir ,,jaunystę“, kada kūrė ir ,,atrasdavo“ žodžius, vardus, kūrė mitus ir pasakas. Ši pasaka galėtų turėti ir kitą pavadinimą - ,,Kai Žemė buvo jauna...“

Taip, kaip aš pats aiškinausi šią pasaką, nebūtinai išaiškins kiti – mitologai, etnologai ar patys tėveliai, atvedę vaikus į lėlių vaidinimą. Tiesą pasakius, šią įžangą labiau skiriu tėveliams, o ne mažiesiams žiūrovams, kurių akys ir fantazija dažnai atranda daugiau nei mūsų pačių, suaugusiųjų.

Džiaugiuosi, kad lėlių vaidinimą ,,Dailidę, Perkūną ir Velnią“ režisierius ir dailininkas Rimas Driežis kuria jau trečią kartą: pirmą kartą Vilniaus ,,Lėlėje“ prieš dešimtį metų, antrą kartą -  Varšuvos teatre ,,Baj“, o šį kartą – vėl ,,Lėlėje“.”

Antanas Gudelis