VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

„Laedet animam meam vita mea“ (lot. žeidžia mano sielą mano gyvenimas) – po tokiu skundu, turbūt, pasirašytų ne vienas poetas.

Bet lietuvių literatūros istorijoj šita frazė prilipus prie kunigo ir poeto Antano Strazdo (1760-1833) legendos. Graži siela, gyvenimo sužeista, magnetizmo turi daugiau negu nesužeistosios. Labai gražiõs ir labai sužeistõs sielos trauka įveikia šimtmečius.

Pirmojo lietuviškų eilėraščių rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) autoriaus gyvenimo nuotrupos ir keletas eilėraščių pagavo ir naujam kūriniui inspiravo ne vieną lietuvių menininką. Čia ne vieta vardinti solidžias jų pavardes, bet prie „pagautųjų“ nuo šiol reikia priskaičiuoti ir Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkę Aušrą Bagočiūnaitę-Paukštienę.

Iki šiol dirbusi su režisieriais Laima Lankauskaite, Rimu Driežiu, Algiu Mikučiu, Nijolė Indriūnaite, Algimantu Pociūnu (tolimesnėje praeityje ir su Henriku Vancevičium, Alge Savickaite), sukūrusi scenografiją ir lėles daugeliui „Lėlės“ spektaklių (o taip pat šio teatro fasado figūrėles ir besisukančią ir švelniai tvinksinčią širdį molinėje krūtinės dėžutėje), 2007 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi lėlių teatro kategorijoje, Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė poeto Strazdelio (ir kunigo Antano Drazdausko) buvo išvesta iš tos užuovėjos, kurią teikia spektaklio dailininko vieta, paliekanti pagrindinę atsakomybę už spektaklį kaip visumą režisieriui.

"Šis spektaklis bus aktualus tiems, kam šiandienos kontekste dar rūpi žmogaus sielos gyvenimas. Vertybės nesikeičia per amžius, tik gal nebepastebim, ar nenorim matyt kitą kartą, ar nespėjam amžinam skubėjime. O pirmapradžiai dalykai vis tiek yra, ir pasaulis dar neišnyko, vis dar gražus ir vis kitoks kiekvienas rytas ir saulėtekis, ir debesis kiekvienas vis kitoks, tik dažnai nebėr kada pajausti, išgyventi visą tą duotą grožį, ištarti „pasvydo, pasvydo...“. Ir visada gal bus žmogus, norintis pasakyti „mano sielą žeidžia mano gyvenimas...“ – kaip kad kažkada Antanas Strazdas rašė (cituodamas Šv. Raštą) vienam savo laiške."

Aušra Bagočiūnaitė - Paukštienė


"Taigi „Pasvydo“ – pirmiausia dailininkės spektaklis, manyčiau, suaugusiems – ne vaikams (vadybai galvosūkis: kaip jį išskirti iš bendro teatro repertuaro, kaip jį parduoti). Jame dominuoja ne pasakojamasis (nuotykių) pradas, o vizualinis, asociatyvus. Jei ne aktoriaus Daliaus Butkaus skaitomos A. Strazdo eilės, sakyčiau, „Pasvydo“ – festivalinis spektaklis. Dailininkė itin jautri faktūrai, šviesai, spalvai, erdvei, formai."

Ridas Viskauskas. A. STRAZDO EILĖRAŠČIŲ PAMATYMAI LĖLIŲ TEATRE. "Literatūra ir menas", 2009 balandžio 17 d.

„Lėlės" repertuare esama ir mažyčių dailininko teatro brangakmenių, kaip antai Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės spektaklis „Pasvydo", sukurtas pagal Antano Strazdo eilių melodiką. Sakau „melodiką", nes spektaklio atmosfera, tiksliai ir raiškiai sudėlioti vizualiniai ir emociniai akcentai taip įtraukia, kad eilėraščių tekstų pradedi nebesekti. Tačiau racionalaus suvokimo čia tarsi ir nereikia, nes aktoriaus Daliaus Butkaus aukštaičių tarme skaitomos eilės vilnija tarsi bangos: vienos ramiai skalauja krantą, kitos plakasi viena į kitą, pasipuošdamos putų vainikais... Prieš žiūrovų akis mažytėje juodoje scenos dėžutėje prabėga visas žmogaus-kūrėjo-paukščio gyvenimas."

Andrius Jevsejevas. KATASTROFINIO TEATRO ŽENKLAI SENAJAME SEZONE. "Kulturos barai", 2010 m. Nr. 7/8.