VILNIAUS TEATRAS "LĖLĖ"

„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“  - viena iš gražiausių ir populiariausių lietuviškų pasakų. Tai stebuklinga istorija apie Pamotės engiamą Našlaitę. Kaip ir kiekvienoje tokio tipo pasakoje, čia apstu blogio keliamų kliūčių:  nedorėlė ragana kartu su savo dukromis kankina mergelę skirdama neįveikiamas užduotis, tačiau gėris, padedamas stebuklingų jėgų, galiausiai laimi ir Našlaitę pasakos pabaigoje išlaisvina bei veda jaunas Karalius.

Šios pasakos tematika ypatinga: čia skaitytojui metaforiškai demonstruojama tradicinės seksualinės orientacijos galia. Nors šulinių daug – ragauk kur vyną rasi! – teigiama pasakoje.  Taip ir Karalius, blaškosi po karalystę  „šėliodamas“, ieškodamas to, kas nuramintų jo troškulį ir alkį, kol galiausiai sutinka jaunąją Mergelę ir ją įsimyli. Pasak spektaklio režisieriaus  Rimo Driežio, turėti šiandien teatro repertuare tokio turinio spektaklį – visuomeniškai aktualu, nes masinė medijų kultūra taip suvulgarino ir subanalino erotikos bei seksualumo įvaizdžius, jog menkiausios erotikos apraiškos tapo neadekvačios vaikiškai auditorijai.

Spektaklio kūrėjams šiame pastatyme imponuoja galimybė panaudoti vaizdo teatro formas, kurios labiau priklauso kino menui, nei teatrui. Nors pasakoje nemažai liaudies dainų ir eiliavimo, spektaklyje pasakojimas  kuriamas labiau vaizdais. Žiūrovai regės tokias įvairias dar nuo Antikinės Graikijos laikų populiarias vaizdinio teatro priemones  kaip panoramas, mirioramas, diaoramas, taumatropą, laterna magica, mirioramines kortas, taip pat – šešėlių teatrą.
 

"Pirmą kartą šią pasaką stačiau scenos mylėtojų draugijoje „Teatrinės iniciatyvos“ (premjera 1997 12 18). Tada kūriau ir scenografiją. Anuomet šį monospektaklį marionetėmis vaidinęs Vilniaus „Senamiesčio teatro“ aktorius Dainius Vengelis, baigdamas 2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą, pagal tą spektaklį kūrė savo diplominį vaidinimą (scenografė Neringa Keršulytė). Grįždamas prie šios pasakos „Lėlėje“ aš rėmiausi prieš keletą šimtmečių lėlininkų naudota reginių ir optinių metamorfozių kolekcija (mechaninis teatras, diorama, miriorama, moire, Jokūbo kopėčios, Laterna magica ir kt.). Šios reginio formos šiandien priskiriamos kinematografijos kilmės istorijai."

R. Driežis
 

Spektaklio dailininkas – Marius Jonutis

Gimė 1965 m. Vilniuje. 1991 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje. M. Jonutis - vienas iš labiausiai žinomų šiuolaikinių Lietuvos menininkų, garsus ir už savo šalies ribų. Dailininkas kuria skulptūras, medinius paveikslus, interjero dekorą, tapo ir netgi rašo bei iliustruoja knygas. Savo darbus pristatė tarptautinei auditorijai daugiau nei penkiasdešimtyje personalinių parodų, kurios vyko Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje ir Prancūzijoje. Dažnai dirba kartu su savo žmona keramike Nomeda Marčėnaite.