„DIENA SU LĖLE": GYVŲJŲ LĖLIŲ IR JŲ KŪRĖJŲ KELIONĖS

2017 10 02

IMG_4076-1061a16452a3b1d32c320d9a38a8d1fc.JPGPer pastaruosius porą metų nemaža dalis Lietuvos vaikų turėjo galimybę susipažinti su lėlių teatru ir, atskirai, su jame gyvuojančia lėle. Vilniaus teatras „Lėlė“ 2015 m. oficialiai pradėjęs įgyvendinti savo projektą „Diena su lėle“ spėjo apkeliauti daug Lietuvos miestelių. Teatro komandai teko pabuvoti Šalčininkuose, Švenčionėliuose, Švenčionyse, Dusetose, Zarasuose, Ignalinoje, Visagine, Pakruojyje, Trakuose ir, dar šį rudenį – Anykščiuose.
 
Tuo tarpu, ne oficiali šio projekto pradžia neturi aiškios datos. Vieniems atrodo, kad tokia veikla prasidėjo prieš septynerius, kitiems – net prieš šešiolika metų. Ir tame nėra nieko keisto, mat teatras „Lėlė“ jau seniai neatsiejamas nuo edukacijos ir, jei ne pats keliaudavo pas vaikus, tai juos bent atsiveždavo pas save.
 
Visgi „Diena su lėle“ padėjo išsigryninti tam tikrai sistemai. Toks šio projekto renginys dažniausiai susideda iš trijų dalių. Vaikų laukia paroda, kurios metu jie būna supažindinami su lėlių teatro istorija, dirbtuvėlės, per kurias jie patys gamina lėles ir pamėgina su jomis vaidinti bei „Lėlės“ teatro spektaklis. Beje, projekto dalyviai nekantriai mąsto apie galimas naujoves – ilgai kartodamas tą patį po kiek laiko išsisemi, tad nuolat reikia atsinaujinti, rizikuoti, galbūt ir vėl pasijausti nepatogiai...    
 
Pasak „Lėlės“ teatro „Gyvojo lėlių muziejaus“ vedėjo Rimo Driežio, pristatančio vaikams ir mokytojams pas juos atvykusias ekspozicijas: „Lietuvoje yra tik dvi pastovios vietos, kuriose galėtum pamatyti lėles ir apie lėlių teatrą išgirsti – muziejai Kauno valstybiniame lėlių teatre ir Vilniaus teatre „Lėlė“. O lėlių teatras muziejine, ekspozicine prasme, vis dėlto, yra vienas atraktyviausių. Mūsų lietuviškas lėlių teatras labiausiai ir išsiskiria stipriais dailininkais. Tad jų meno kūriniai gali būti stebimi atskirai, kaip objektai. Aišku, pasakodamas stengiuosi tas lėles ir pajudinti...“
 
Supažindinti vaikus su lėlių teatro vaidinimais – taip pat labai svarbu. Kaip teigia Rimas Driežis: „Vis dažniau pripažįstama, kad vaikai turi labai daug rimtų problemų ir baimių. Ir dažnai jie jaučiasi labai vieniši. Ne vien dėl to (apie ką mes įpratę kalbėti), kad tėvai skiria jiems mažai dėmesio ir laiko. Vaikai bendrauja ne tik su artimaisiais, bet ir su pasauliu ir jiems reikia, kad tas pasaulis atlieptų jų pasaulėžiūrai. Tam tikru gyvenimo etapu vaikai personifikuoja visą aplinką: akmuo, debesėlis, saulė, ugnis, medžiai, – visa jiems būna gyva. Ir kaip tik lėlių vaidinime jie randa tokios pasaulėžiūros atitikmenį. Aišku, tai gali atrodyti baugiai, bet tai yra būtina, kaip ir mitologiniai personažai. Kitu atveju vis tiek tektų sugalvot kažką kitą...“
 
Ir itin džiaugsmingai tiek vaikų, tiek mokytojų yra priimamos teatro dirbtuvėlės. Vaikai čia mokinami pasigaminti šešėlines, pirštinines arba, jau vyresnieji, hampelmenų lėles. Ir iš kuo paprastesnių, buitinių dalykų jos pagaminamos, tuo įdomiau. Pasak vienos iš šių dirbtuvėlių vedėjų, butaforės Lilijanos Janavičienės: „Šiais laikais, kai vaikai įnikę į kompiuterius, labai reikalingi tokie praktiniai užsiėmimai, padedantys grįžti prie paprastos ir gražios realybės. Juk kuo toliau, tuo rečiau į rankas paimamas popierius ir pieštukai. Tai ir lavina vaiko vaizduotę ir sukuria nuoširdaus bendravimo aurą. Lėlę gal tu ir vienas pasidarysi, bet norint vaidinimo, teks susirasti ir spektaklio komandą...“
 

Na, ir reikia pripažinti, kad taip pradžiuginami ne tik mokytojai bei vaikai, – ne mažiau naudos gauna ir pats „Lėlės“ teatras. „Tokiu būdu parodome, kad statome rimtus, profesionalius spektaklius. Atvažiavę į vieną ar kitą miestelį su rimta, įdomia programa galime tikėtis, kad taip garsiname savo, o ir apskritai lėlių teatro – su kuoriuo retai susiduria mažų miestelių vaikai, vardą.“ – teigia teatro direktorius Juozas Marcinkevičius.

Parengė Milda Brūkštutė

Galerija

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI