Milda Brukštutė. G. RADVILAVIČIŪTĖ: „SVARBU ATRASTI LĖLĖS GRAVITACIJOS CENTRĄ IR ŠOKTI KARTU“

2018 10 23

Gintare R.-ab4a59948b865327cbb9943cfc35af50.jpg
Spalio 28, 30 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – premjera suaugusiesiems ir jaunimui – GINTARĖS RADVILAVIČIŪTĖS režisuotas spektaklis „Doriano Grėjaus portretas“ (pagal Oscaro Wilde‘o romaną). Scenografė – Renata Valčik, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, dramaturgijos konsultantė – Gabrielė Labanauskaitė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, vaidina: Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė, Deivis Sarapinas. Siūlome pokalbį su režisiere.
 
Jei sakytume, kad ir jūs, kaip Oscaro Wilde‘o romano veikėjas Bezilis, kuriate portretą, tai šiuo atveju, statant „Doriano Grėjaus portretą“, kieno jis būtų?
 
„Kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Pozuotojas – grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį...“ – „Doriano Grėjaus portrete“ teigia Bezilis.
Nors kalbu apie Dorianą, jo sielos kelionę, bet kalbu tikriausiai apie save pačią. Kas baisiau, nuodėmių ar senatvės pėdsakai? Kas iš to žmogui, jei jis laimės visą pasaulį, bet praras sielą...
 
Ateina laikas, kai imi žiūrėti į veidrodį... Matai save, savo veidą, savo akis, esi su pačiu savimi. Kas aš? Jaunystė – vienintelis turtas, kurį verta branginti. Grožiui suteikta dieviška teisė pirmauti. Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs... Žiūrėdamas į išorę matai savo vidų. Veidrodžio gylyje matai visai kitaip nei realybėje... Galbūt šiek tiek daugiau... O kas, jei kiti galėtų pamatyti tavo sielos portretą? Koks jis būtų? Pastaruoju metu kyla daug vidinių klausimų...
 
Ir „Lėlėje“ jūsų statyto „Smėlio žmogaus“, ir „Doriano Grėjaus portreto“ pasauliai labai vyriški. Pagalvojau, jei šie veikėjai būtų moterys, viskas gerokai pasikeistų arba netgi atrodytų kvailai. Kaip jums pačiai atrodo? Ir kaip pavyksta prie tų pasaulių prieiti?
 
Taip, pasauliai vyriški, bet juose daug moteriškumo. Tikriausiai nebūna vien vyrų ar vien moterų pasaulio. Jie jungiasi, raizgosi, plyšta, griūva, lūžta, iš naujo atgimsta. Iš to atsiranda kūriniai. Mes esame susiję. Visas gyvenimas paremtas santykiais, bendravimu, buvimu vienas su kitu. Ir aš nesu tikra, ar priartėju? Aš į juos žiūriu moteriškai, gal šiek tiek romantiškai... Mes lyg gipsinės statulėlės, labai trapios, norime priartėti, tačiau mums sunku nesudaužyti vienas kito.
 
Kokį turite tikslą mėgindama papasakoti tokią žiaurią istoriją? Ja sekantys filmai dažniausiai būna priskiriami siaubo žanrui. Kita vertus, pačiame tekste galima įžvelgti ir nemažai moralistikos elementų.
 
Kaip sako Oscaras Wilde‘as: „Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.“ Man ši knyga yra labai gerai parašyta. Nors Dorianas, pagrindinis herojus, ir gyvena siaubingą gyvenimą, tačiau aš visą laiką esu jo pusėje. Aš jo nesmerkiu, tik tyliai stebiu jo ir jo sielos kelionę. Ši knyga taip gerai parašyta, kad skaitydamas ją vėl vis atrandi ką nors nauja.
 
Kūrinyje Doriano portretas, atspindėjęs jo kūną po išsakytos maldos amžinai likti jaunam, ima atspindėti jo sielą. Portretas suteikia Dorianui nenykstančią jaunystę, bet atitveria jį nuo jautrumo ir sąžinės.
 
Šiandien žmogų supa labai daug veidrodžių, t. y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Perdėtas susikoncentravimas į save ir savo fizinę išvaizdą, savo vidų – tai kelias į tuštybę, savimeilę, pasipūtimą, išpuikimą, egocentrizmą. Be meilės, artimų žmonių, ėjimo kartu grožis, sėkmė nieko nereiškia. Nemielas gyvenimas nuolat žiūrint į save.
 
Vaizdas – mano kalba. Aš pasaulį matau vaizdais. Visuomet galvojau, kad vaizdas turi turėti tankį. Tai turi ne tik būti gražu, bet ir kalbėti tau apie gyvenimą, vaizdas turi likti galvoje. Man vaizdas praplečia kūrinio ribas.
 
Kiek jums svarbu papasakoti pačią istoriją taip, kad veiksmą suprastų ir jos nežinantis žiūrovas? Kaip dirbate su tekstu, ar sekate jį nuosekliai, ar jis jums labiau kaip inspiracija?
 
Man istorija svarbi, tačiau aišku, kad tai – mūsų interpretacija. Viso kūrinio neįmanoma papasakoti, o ir nereikia. Jis mane inspiruoja... tekstas, detalės, muzika, kvapai, asmenybės... Įdomu, kad knygoje veikia realūs asmenys, skamba reali muzika. Rodos, įžengi į kitą laiką, ir tavo paties laikas prasiplečia. Mes įkvėpti knygos kuriame savo portretą.
 
Kas, jūsų manymu, pasikeičia, kai istorija būna papasakota dailininko teatru?
Vaizdas – mano kalba. Aš pasaulį matau vaizdais. Visuomet galvojau, kad vaizdas turi turėti tankį. Tai turi ne tik būti gražu, bet ir kalbėti tau apie gyvenimą, vaizdas turi likti galvoje. Man vaizdas praplečia kūrinio ribas.
 
Kiek jūsų teatre yra vietos improvizacijai? Juk veikiausiai kiekvienas judesys būna apskaičiuotas.
 
Ir muzikos kūrinys yra atliekamas tiksliai pagal natas, tačiau kiekvienas jį skirtingai sugroja. Taip ir spektaklyje. Lėlės judėjimas turi savo partitūrą. Atlieki tiksliai, bet įdedi savo sielą. Lėlės judėjimas – lėlininko sielos kelias. Svarbu atrasti lėlės gravitacijos centrą ir šokti kartu. Jei tai susijungia, lėlė visada atgis.
 
Kaip jaučiatės sugrįžusi į „Lėlę“ po „Smėlio žmogaus“ (2014 m.) sėkmės? Ar tai kaip nors įpareigoja, o gal kaip tik jaučiatės drąsiau?
 
Kiekvienas naujas darbas įpareigoja, o drąsiau niekada nesijauti, nes viskas prasideda nuo nulio. Tik pradėjus naują darbą atrodo, kad nieko nemoki, nesupranti, nebežinai, kol užsikabini už smulkmenos ir imi įsižiūrėti. Tuomet laukia ilga kelionė, kol viskas stoja į savo vietas. Man įdomiausias procesas, ieškojimai. Taip, kuo toliau, tuo sunkiau, esi priekabesnis sau, keli daugiau klausimų ir kitiems neduodi ramybės.
 
Ačiū visai komandai, kuri yra kartu: Renatai Valčik, Sigitai Mikalauskaitei, Ritai Mačiliūnaitei, Gabrielei Labanauskaitei, Erikai Gaidauskaitei, Deiviui Sarapinui, Šarūnui Gedvilui, visai cechų komandai: Virginijai, Liljanai, Gintarei, Martynui, technikams – Simonui, Pauliui, Vitarui, Juliui. O kur dar administracija, bijau ko ir nepaminėti... Už manęs daug žmonių. Išlaisvinti ir palikti kartu. Grandinės principas – kiekvienas kūrėjas atneša savo pasaulį, viskas susijungia, ir taip susikuria vaizdas, kuris vadinasi teatru. Iki galo niekada nežinai, koks vaizdas susikurs. Teatre nesi vienas. Su tokia didele komanda tikrai jaučiuosi drąsiau. Ačiū jiems.
 
Kokį įsivaizduojate savo svajonių žiūrovą? Kas jam turėtų rūpėti?
 
Pasak Oscaro Wilde‘o: „Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja. Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja.“ Laukiu žiūrovų, kurie nebijo rizikuoti.
 
Bernardinai.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI