Milda Brukštutė. AKTORIUS D. SARAPINAS: „BUVAU ETATINIS PRINCAS“

2019 05 14

D. Sarapinas-cab4ae0d6b4a5e376171b49664f70c06.pngGegužės 13 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius DEIVIS SARAPINAS švenčia 50 metų sukaktį.

Aktorius gimė 1969 m. Ukmergėje. Vidurinę mokyklą baigė 1987 m., tais pat metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. Buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją ir grįžęs mokslų nebetęsė. 1991 m. įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą, baigė vieną kursą ir 1992 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademijos teatro ir kino fakultetą, prof. Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą aktorių kursą.

1997 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas ir gavo magistro diplomą. 1997–1998 m. dirbo aktoriumi „Vaidilos” teatre, 1999 m. – Jaunimo teatre. Vilniaus teatre „Lėlė“ D. Sarapinas dirba nuo 1999 m. Dirbo su tokiais režisieriais kaip Algirdas Latėnas, Rimas Driežis, Algirdas Mikutis, Rolandas Kazlas, Gintarė Radvilavičiūtė ir kt. Su D. Sarapinu kalbamės apie aktoriaus profesiją ir darbą teatre.


Gal pradėkime nuo to, kad baigėte Dalios Tamulevičiūtės kursą. Kokie jūsų prisiminimai iš studijų?

Nebuvo taip, kad gautume visą tvarkingai sudėtą informaciją nuo A iki Z. Pradėjome nuo etiudų, jais ir baigėme. Viską išmokome tarytum savaime, pakeliui. Bet mokė mus griežtai, patarė nesifilmuoti, nevaidinti kažkur į šalį. Sunkiausia buvo tai, kad virėme savo sultyse, vis tame pačiame kurse, ir negaudavome patirties iš šalies. Pavyzdžiui, paraleliai besimokęs Jono Vaitkaus kursas vis gaudavo pavaidinti kur nors masinėse scenose. Šiek tiek pavydėjome jiems tos patirties.

O kas dar jūsų kurse buvo?

Dalius Jančiauskas, Inga Norkutė, Danguolė Petraitytė, Jūratė Budriūnaitė – vaidinantys Šiaulių dramos teatre, Vilniuje likę Darius Gumauskas ir Dainius Gavenonis, televizijoje filmuojasi Rolandas Boravskis. Buvo mūsų daugiau, bet ne visi pasuko į aktorystę. Kursas, sakyčiau, buvo gana įdomus, toks keistas. Visi labai skirtingi. Po baigimo mus iš karto pasikvietė Šiaulių dramos teatras, bet taip išėjo, kad išvažiavo ten tik dalis. Aš ir dar keli patekome į „Vaidilos“ teatrą.

Ir kaip sekėsi „Vaidilos“ teatre?

Išėjus iš akademijos – smagu: yra scena, šalia vaidina ir vyresnės kartos aktoriai, tokie kaip Vytautas Tomkus, Vaiva Mainelytė. Smagu, kai išsiplečia tavo pažinčių ratas, kai gali bendrauti su vyresniais kolegomis. Aišku, daugiausia aktorių ten buvo iš A. Latėno kurso, metais vyresnio už mus. Vaidinau ten tik kokius metus, po to „Vaidilos“ teatras buvo uždarytas.

Tie metai buvo labai linksmi, jaunatviški. Pamenu, per vienas gastroles ėjome pajūriu su a. a. Jūratės Paulėkaitės kurtais kostiumais ir kvietėme žmones į spektaklius. Šiame teatre vaidinau pirmus savo vaidmenis. A. Latėno „Mažvyde“ jau turėjau atskirą vaidmenį! Uždarius „Vaidilos“ teatrą A. Latėnas į Jaunimo teatrą perkėlė „Mažvydą“ ir pasikvietė mus dar keliuose spektakliuose vaidinti.

Taip ir prasidėjo po truputį... Galvojome, Jaunimo teatras dabar jau mus priims, bet – nieko panašaus. Gana greitai ir tų kelių spektaklių nebeliko. Taip atėjo metas keliauti į „Lėlės“ teatrą.

Kaip patekote į „Lėlę“?

„Lėlės“ teatras statė „Tris paršiukus“ ir pritrūko aktoriaus, nes vienam teko išvykti iš Lietuvos. Mano grupės draugė Lina Šimkutė paskambino ir pakvietė ateiti. Tuo metu, pamenu, labai keista „Lėlės“ valdžia buvo. Valdė direktorius ir meno taryba – atskiro vadovo nebuvo. Jie pasiūlė man pažiūrėti porą spektaklių ir nuspręsti, ar noriu. Buvau be darbo, tai sakiau: „Gerai gerai“. Supratimo apie lėlių teatrą neturėjau jokio – nebuvau matęs nė vieno spektaklio. Bet, pavyzdžiui, pradėjęs vaidinti „Trijuose paršiukuose“, į kuriuos repeticijų pabaigoje buvau įvestas, jaučiausi, lyg ten būčiau nuo pat pradžių.
 
Tuo metu „Lėlėje“ mūsų, jaunesnių aktorių, buvo tokia grupelė, kiti – 10–12 metų už mus vyresni. Kadangi atėjome dar su energija, tai ir užkrovė ant mūsų naują teatro repertuarą. Buvau etatinis princas... Iš pradžių džiaugiausi tik tuo, kad turiu darbą, o vėliau pradėjo patikti. Įdomi ta lėlių teatro specifika, kurios iš pradžių nepažinojau. Kai pirmąkart paėmiau į rankas marionetę, Rimas Driežis režisavo „Silvestrą Dūdelę“. Labai smagu buvo matyti, kaip ta marionetė juda, kaip gali ją valdyti. Mane tai labai įtraukė.

O kodėl apskritai stojote į aktorinį?

Savo pažįstamai palaikiau kompaniją. Galbūt tai klasikinis variantas. Mes ėjome kartu pas Dalią Tamulevičiūtę ir paraleliai pas Joną Vaitkų. Skirtingomis dienomis buvo tie turai. Pas J. Vaitkų nepraėjome, o pas D. Tamulevičiūtę kažkaip pavyko.

Negaliu sakyti, kad atėjau visai iš niekur. Tuo metu pirmą kursą baigiau kultūros mokykloje, J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ten būdavo renkami laisvalaikio, poilsio ir renginių organizatoriai. Įstojau į tą kursą labai paprastai – ten buvo vien merginos... Prieš tai dar mokiausi dabartiniame Kauno technologijų universitete, Chemijos fakultete. Tik jaučiau, kad man nelabai tie tikslieji mokslai limpa, ir po poros metų išėjau.

„Lėlėje“ daug spektaklių – vaikams. Kaip sutariate su šia auditorija?

Vaikams man ir įdomiausia vaidinti! Man regis, kad suaugusiesiems vaidinti yra kur kas sunkiau, nes suaugęs žiūrovas tave iškart kritikuoja. Vaikas yra ne kritiškas, jis arba priima, arba nepriima tavęs, t. y. tavo personažo. Jiems lengviau apsispręsti. Be to, iš karto gali matyti, jausti jų reakciją. Suaugusieji stengiasi neišsiduoti ir reaguoja daug atsargiau. Ir kai vaikai patenkinti, o spektaklis geras, su gražiu, ne didaktiniu moralu, labai smagiai jautiesi tada – lyg atlikęs kažkokią misiją, kažką padaręs dėl jų.

Su kokio tipo žmonėmis jums labiausiai patinka dirbti, su kokiais partneriais, režisieriais?

Jeigu atvirai, man jokio skirtumo, galiu dirbti su bet kuo. Kiekvienas žmogus yra žmogus ir turi savų savybių. Belieka priimti tą žmogų tokį, koks jis yra, ir viskas... Nors ne, vis dėlto neseniai pirmą kartą vieną problemą turėjau. Buvo nesmagu, pamaniau, kad turbūt senstu... Bet gal apie tai nesiplėskime, juoba kad man atrodo, nebuvau visai neteisus.

O kurdamas vaidmenį iš ko semiatės įkvėpimo?

Čia tokie ir vaidmenys vaikų teatre... Tarkim, kažkoks gyvūnas ir panašiai. Kažko ypatingo semtis iš kažkur ir nereikia. Tokiuose spektakliuose tiesiog pats analizuoji, galvoji, kas čia būtų įdomiau. Aišku, nėra paprasta, nes kas įdomu suaugusiam žmogui, vaikui gali būti visai nesuprantama.

Ypač gaila, kai ateina kas nors statyti spektaklį vaikams ir įsivaizduoja juos labai primityviai... Juk reikia apie juos pagalvoti, ką jiems verta sakyti, o ko nebūtina.

Ir ko vaikams sakyti nebūtina?

Vaikui, pavyzdžiui, absoliučiai nereikalingos visokiausios aktualijos, taip mėgstamos suaugusiųjų spektakliuose. Jos jam nieko nesako, tik išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui, statant pasaką nebūtina farširuoti nieko daugiau, ko joje nėra. Pasaka yra vaikui labiausiai išgrynintas produktas, ten yra viskas, ko reikia.
 
Aišku, niekada nežinai to galutinio rezultato. Iš pradžių viskas lyg ir gerai, o vėliau, žiūrėk, ir pats keistai jautiesi, ir vaikams nelabai įdomu. Visko būna, ne kiekvieną dieną šedevrus kepame. O kartais įvyksta kažkokia chemija, ir puikiai suskamba kitomis dienomis sėkmės nesulaukiantis spektaklis. Daug kas ir nuo pačios publikos priklauso.

„Lėlėje“ esaste jau 20 metų. Kaip per tą laiką pasikeitė teatras?

Anksčiau visi mes, aktoriai, buvome vargšai. Algos mažytės... Bet kažkaip buvo toks linksmumas, susibūrimai žmonių. Pavyzdžiui, nors mūsų amžius skyrėsi, bet kartu pabūti susirinkdavo visi, ne kažkas atskirai. Ir buvo linksma. Dabar visi su savo papildomais darbais tapome kažkokie individualistai. Santykiai šiek tiek šaltesni, formalesni pasidarė.

O repertuaras kaip ir nesikeičia, bet būna juk spektaklių geresnių, būna prastesnių. Tik Vitalijaus Mazūro laikais buvo šedevrai statomi... Yra spektaklių, kurie, atrodo, niekuo neypatingi, bet iki šiol vaidinami, nes žiūrovai eina. Taip kad apie kūrybinius dalykus man sunku kalbėti, nes ir režisieriai keičiasi, ir jaunesnė karta ateina. Viskas turi keistis, tik svarbu, kad teatras išlaikytų savo specifiką, kad liktų lėlių teatru.

Anksčiau lyg bandėme šokti aukščiau bambos, atrodė, ką čia su tomis lėlėmis – mes irgi galime dramą vaidinti! Bet nelabai kas išeidavo... Pamenu, vienas iš tokių mėginimų buvo Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ – saviveikliškai išėjo... O prieš 10 metų atėjo Rolandas Kazlas. Jo dėka dabar ir šioje srityje neblogai sekasi – gauname pavaidinti ir dramos spektakliuose, ir žiūrovų turime.

Ir norisi, kad daugiau būtų lėliškų spektaklių suaugusiesiems. Yra pas mus, pavyzdžiui, „Smėlio žmogus“, bet jis – daiktų ir objektų spektaklis su gyvu planu. O, pavyzdžiui, Lenkijos teatruose būna ir grynai lėlių teatrų suaugusiesiems. Ačiū Dievui, rudenį Mažojoje salėje atvykęs Neville‘is Tranteris „Karalių Ubu“ kūrė su lėlėmis. Tą spektaklį galima vertinti įvairiai, bet man patiko. Ir čia dominuoja lėlės suaugusiesiems. Smagu, kad išlaikome tą kryptį.

Bernardinai.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI