Jurgita Jačėnaitė. NAUJASIS „LĖLĖS“ TEATRO VADOVAS V. JUŠKĖNAS: „MATAU „LĖLĘ“ BESIKEIČIANČIĄ IR ATVIRĄ, O NE UŽSIDARIUSIĄ SAVO KIEME“

2019 08 29

Režisierius, dailininkas R. Driežis ir teatro „Lėlė“ vadovas V. Juškėnas. G. Akelio nuotraukaPiraniją pašerti jau išmokau“, – pasitikdamas ir rodydamas į kavinukėje akvariume rymančią vaikų ir suaugusiųjų pamiltą „Lėlės“ teatro senolę žuvį sako naujasis teatro vadovas VILMANTAS JUŠKĖNAS. Vasarą laimėjusiam Kultūros ministerijos konkursą eiti „Lėlės“ vadovo pareigas V. Juškėnui šio teatro stiprybės ir problemos gerai pažįstamos: teatrologas nuo 2009 m. „Lėlėje“ dirbo literatūrinės dalies vedėju, o nuo 2012-ųjų ėjo meno vadovo pareigas.
 
Praėjusiais metais 60-metį atšventusiame „Lėlės“ teatre šiuo metu intensyviai verda rekonstrukcijos darbai. Aprodydamas atnaujinamą Didžiąją salę ir kitas patalpas, teatro vadovas teigė, kad teatre tikimasi renovavimo darbus baigti iki šių metų gruodžio. Vis dėlto statybos – visada sudėtinga situacija, teigė V. Juškėnas, juolab kai dar vyksta tokiame sename pastate kaip buvę grafų Oginskių rūmai. 
 
Niekada nežinai, su kokiomis problemomis susidursi rytoj. Atveriant naujas erdves randami seni gedimai, ir tam tikrų problemų nepašalinus neįmanoma judėti pirmyn“, – sakė jis. 
 
Problemiška Lietuvos lėlių teatro mokyklos situacija
 
Statybos naujajam „Lėlės“ teatro vadovui – tik vienas iš prioritetų, kai tenka analizuoti daug informacijos – kur kokie darbai atliekami, daug bendrauti, derintis, nes teatras, nors čia ir vyksta statybos darbai, jau pradėjo savo 62-ąjį sezoną Vitalijaus Mazūro spektakliu „Raudonkepurė“ ir lenkų režisierės Evos Piotrowskos „Raudonąja knyga“. 
 
„O tam, kad veiklos nenutrauktum, reikia komunikuoti, tik tos komunikacijos tarpusavyje labai trūksta, – aiškino V. Juškėnas. – Statytojas yra teatras, suformulavęs užduotis, bet dar yra užsakovas, kuris koordinuoja statybas, dar yra rangovas ir subrangovas... Taigi didžiulė schema, kurioje komunikacija nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi.“
 
V. Juškėnas prisipažino, kad jam pradėjus vadovauti „Lėlei“ atsivėrė kitoks požiūris į teatrą – išryškėjo visumos pojūtis, o tada jau iššūkiai – nusistatyti prioritetus, atlikti analizę, ieškoti problemų sprendimų būdų, kad kūrybinė teatro veikla nenutrūktų ir būtų galima planuoti būsimus spektaklius.
 
„Rašydamas ir pristatydamas savo programą Kultūros ministerijai, galvojau apie viziją, koks teatras yra šiandien, su kokiomis problemomis susiduria, ir apie teatrą, koks jis galėtų būti po penkerių metų, man jau baigiant kadenciją“, – tikino „Lėlės“ vadovas.
 
Pirmasis prioritetas, anot jo – darnus kolektyvas pačia bendriausia prasme, nes tik visoms grandims darniai veikiant, V. Juškėno teigimu, ir įvyksta pagrindinis dalykas bet kuriame teatre – spektaklis. Antras prioritetas susijęs su problemiška Lietuvos lėlių teatro mokyklos situacija, nes per keturis dešimtmečius, pasak „Lėlės“ vadovo, lėlių teatrui buvo rengiami turbūt vos trys kursai. Daugiau vilties šioje srityje galbūt teikė Klaipėdos universitetas, tačiau, atitinkamai programai nebeskiriant finansavimo ir nesant stojančiųjų, ir jos gali nebelikti. Sostinėje jaunus scenografus, V. Juškėno žodžiais, supažindina – nuosekliai – tik Dailės akademija. Ir dėl visų šių priežasčių lėlių teatrui iškilę daugybė problemų: formuojant trupes, įtraukiant naujus, jaunus kūrėjus į kūrybos procesus – labai dažnai jie nežino konteksto, tikino teatrologas.
 
Jauniems lėlininkams – kūrybinė studija
 
„Kaip šią problemą būtų galima spręsti? Matau dvi kryptis: į kūrybinę veiklą įtraukti užsienio lėlininkus, žinomus meistrus, kurių darbas vyktų tokiu principu: vienais metais jie atvažiuotų, per kūrybines dirbtuves susipažintų su situacija, trupe, su suinteresuotais kūrėjais, tuomet sutartume dėl pastatymo, ir jau kitais metais jie galėtų atvykti statyti spektaklio. Tokį metodą – ir jis pasiteisino – jau esame išbandę su Neville'iu Tranteriu iš Nyderlandų, autorinio teatro „Stuffed Puppet Theatre“ įkūrėju. Su juo „Lėlėje“ pastatytas spektaklis „Karalius Ubu“. Tokia būtų viena kryptis.
 
Kita susijusi su jaunais įvairių meno sričių kūrėjais, kurie norėtų kurti spektaklius, bet nelabai žino, kaip. Tam svarstome įkurti kūrybinę studiją kaip atskirą programą, kurios metu visus metus būtų ruošiami eskizai. Toks tarsi menų inkubatorius – laisvoji zona, suteikianti galimybę menininkams ieškoti ir klysti. Žinoma, į visą šį procesą įsitrauktų mūsų žinomi meistrai. Ir jie, būdami mentoriai, globėjai, padėtų pradedantiems kūrėjams augti ir daugiau sužinoti apie lėlių teatrą. Ką gali žinoti – galbūt vieną dieną sulauksime tikrojo talento, galbūt užsimegs svarbių naujų ryšių“, – apie lėlių teatro ateities vizijas papasakojo V. Juškėnas ir pridūrė, kad, žinoma, bus bandoma šiuo klausimu tartis ir su aukštojo mokslo institucijomis. 
 
Trečias prioritetas, pristatė V. Juškėnas – „Lėlės“ įvaizdžio, reprezentacijos ir techninių sąlygų klausimai, kuriuos spręsti šiuo metu dar labai keblu. Mat norint iš užsienio pasikviesti profesionalų lėlininkų, pirma reikia pasirūpinti sąlygomis, kad jie galėtų kurti laisvai ir patogiai. O „Lėlės“ techninė bazė, anot teatro vadovo – nusidėvėjusi, nebeatitinkanti šiuolaikinių standartų, ką ir kalbėti apie galimybes.
 
Turime išmokti prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir stengtis atsiverti naujoms galimybėms, naujoms aplinkoms. Žinoma, vertingiausios šio teatro tradicijos bus tęsiamos, bet kai kurie dalykai, iki šiol iš inercijos buvę suvokiami kaip savaime priimtini, šiandien jau nebeveikia. Ieškosime naujų komunikacijos su žiūrovais būdų.
 
Senoji komunikacija nebeveikia
 
„Pasakysiu, kad bilietų į spektaklius vaikams kainų drastiškai kelti negalvojame, nes šį teatrą įsivaizduoju kaip socialiai jautrų. O ir suaugusiesiems skirti spektakliai, kuriuos vis daugiau žmonių atranda kaip dar nematytą teatrą, mums kol kas daug uždirbti negali. Taigi turime daugybę dar neišdirbtų dalykų – turime pasidaryti namų darbus. Reikia daugiau dėmesio skirti ir rinkodarai, reklamai.
 
Taip pat matau dar vieną šio teatro bėdą, palyginti su užsienio kolegų pavyzdžiais – jis yra labiau lokalus nei atviras. „Lėlė“ daug kur kviečiama, jos vardas žinomas, bet dėl žmogiškųjų išteklių stokos nesame pajėgūs dalyvauti rimtuose tarptautiniuose projektuose. Turime kontaktų, perspektyvų bendradarbiauti ir su estais, latviais, ir su slovėnais, škotais, lenkais – tik tuos ryšius reikia stiprinti“, – būtinus nuveikti darbus vardijo V. Juškėnas. 
 
Tarptautinis bendradarbiavimas, teatro vadovo nuomone – viena krypčių „Lėlei“ stiprėti ir kartu, susitinkant su kitų kultūrų žmonėmis, mokytis kitokios bendravimo kultūros ir ją formuoti.
 
„Matau „Lėlę“ besikeičiančią ir atvirą, o ne užsidariusią savo kieme, – sakė naujasis teatro vadovas. – Turime išmokti prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir stengtis atsiverti naujoms galimybėms, naujoms aplinkoms. Žinoma, vertingiausios šio teatro tradicijos bus tęsiamos, bet kai kurie dalykai, iki šiol iš inercijos buvę suvokiami kaip savaime priimtini, šiandien jau nebeveikia. Ieškosime naujų komunikacijos su žiūrovais būdų.“
 
 „Kaime nėra WI-FI“, „Antis, mirtis ir tulpė“ ir „Čipolino nuotykiai“
 
62-ąjį „Lėlės“ sezoną numatomos trys naujos spektaklių premjeros – visos bus skirtos vaikams. Rugsėjo viduryje Šarūnas Datenis su komanda Palėpės salėje pristatys lėlių ir objektų spektaklį „Kaime nėra WI-FI“ (pagal Danguolės Kandrotienės knygą „Spintos istorijos“; adaptacijos autorė – Teklė Kavtaradzė). 
 
Pagrindinė šio spektaklio tema, kaip papasakojo režisierius Š. Datenis – besikeičiančiame pasaulyje įsivyraujantis vartotojiškumas.
 
„Anksčiau telefoną naudodavai dešimt metų, o dabar – daugiausia dvejus, automobiliu būdavo važinėjama penkiasdešimt metų, o dabar – gerai, jei dešimt. Esame pripratę ką nors panaudoję tuoj pat tą daiktą išmesti, o anksčiau daiktai turėdavo savo istoriją – svarbią ir įdomią, kurią, kad nenugrimztų į nežinią, reikia žinoti kaip močiutės senuosius receptus, – spektaklio idėją pristatė režisierius. – Tai bus stebuklinis nutikimas apie palėpėje prabilusius daiktus: mergaitė atvyksta į kaimą su tėvais, staiga ji supranta, kad čia nėra interneto, ir susipykusi su tėvais, nes daugiau kaime juk nėra ką veikti, užlipa tvarkyti palėpės. Čia jai atgyja ir savo istorijas pradeda pasakoti įvairiausi daiktai: kalbantis unitazas, briedžio iškamša, dviratis, džinsai...“ 
 
Lapkritį Prancūzijoje ir Lietuvoje kurianti lėlininkė Jūratė Trimakaitė su prancūzų bei lietuvių kūrėjų komanda Mažojoje salėje pristatys spektaklį „Antis, mirtis ir tulpė“ pagal vokiečių dailininko ir literatūros vaikams kūrėjo Wolfo Erlbrucho knygą. 
 
„Yra tam tikrų temų, kuriomis suaugusiesiems kalbėtis su vaikais nėra lengva, pavyzdžiui, apie mirtį, – teigė kūrėja. – Mane ši knyga sužavėjo tuo, – ir to bandau ieškoti savo spektaklyje, – kad į tokius klausimus nėra konkrečių atsakymų, tačiau nebijojimas kalbėtis mirties tema, jos nevengimas suteikia jai paprastumo, natūralumo, lengvumo. Mirtis šioje knygoje nešasi ne kokį dalgį ar kitą ginklą, bet gėlę – tulpę. Nuostabu, kaip lengvai, skaidriai ir poetiškai su vaikais galima kalbėti apie mirtį. Ir spektaklyje norėčiau tai padaryti pabrėždama cikliškumą: juk kažkas gimsta, o kažkas miršta, ir šis natūralus dalykas vyksta per amžių amžius.“ 
 
Po Naujųjų metų, jeigu sėkmingai klostysis rekonstrukcijos reikalai, Didžiojoje salėje numatoma Šarūno Datenio kartu su kūrybine komanda (kompozitoriumi Vytautu Leistrumu, dailininku Antanu Dubra) spektaklio „Čipolino nuotykiai“ premjera pagal italų rašytojo Gianni Rodari literatūrinę pasaką. 
 
Š. Datenis užsiminė kol kas turintis pirminę šio spektaklio idėją – ko gero, čia bus ir kaukių, ir muzikinių numerių, bet esminė tema – draugystės, taip pat bus nagrinėjamos valdžios ir žmonių valdymo, politikos temos: kas yra ir kas nėra demokratija, tokios vertybės kaip mokėjimas atleisti, draugauti, priimti kitokį – net blogą. 
 
Pasak V. Juškėno, „Čipolino nuotykiai“ lėlių teatro dailininkui atveria didžiules galimybes, ši medžiaga traukte traukia savo fantazijos galimybėmis.
 
Paroda, skirta studentiškam lėlių teatrui 
 
Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas, „Lėlės“ teatro Meno tarybos pirmininkas Rimas Driežis pristatė esamas ir būsimas „Lėlės“ teatro kartu su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi rengiamas bendras parodas – tokių jau eksponuota keturios. Šiuo metu muziejuje iki spalio mėnesio galima apžiūrėti „Martinaičio trilogiją Mazūro teatre“ ir „Vitalijaus Mazūro plakatus lėlių teatrui“, o lapkritį čia bus eksponuojama paroda, skirta studentų lėlių teatrams – nuo jėzuitų mokyklinio teatro iki šių dienų. 
 
„Kodėl tas studentų teatro segmentas išryškėjo? Suvokiau, kad lėlių teatras susiformavo iš studentų teatro. Bibliotekinio technikumo studentų spektaklis tapo mūsų teatro, atidaryto 1958 metais, pirmąja premjera. Ir tie studentų teatrai per amžius veikė. Tikrai smagu atsekti garsiojo FiDi drakono šaknis – pasirodo, jis įvairiuose kontekstuose buvo populiarus nuo jėzuitų mokyklinio teatro“, – artėjančios parodos užuomazgas pristatė R. Driežis.
 
Bernardinai.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI