Audronė Girdzijauskaitė. Iš blonknoto (3)

2020 01 20

xs_fb_new-34ee83c7a05edd7bec2109670204103d.pngNeįmanoma nepastebėti, kad pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia kurį laiką buvęs tarsi apleistas lėlių teatras (nors pagrindinė „Lėlės“ teatro erdvė remontuojama ir visi glaudžiasi Mažojoje salėje, o trupė daug gastroliuoja). Tiesa, stebina lėlininkai ne spektakliais (gal ir klystu tai sakydama, nes nemačiau nei Kauno, nei Klaipėdos lėlių teatrų spektaklių), o parodine veikla. Po grandiozinės lėlių teatro parodos „Arkos“ galerijoje 2018 m. gruodį, atspindėjusios Lietuvos lėlių teatro kelius, kelelius ir stambiausias sankryžas, atrodė, jau sunku ką ir besugalvoti, bet Rimo Driežio (tos parodos sumanytojo ir rengėjo) galva taip surėdyta, kad jis visuomet kupinas idėjų, todėl, radęs bendraminčių atsinaujinusiame Teatro, muzikos ir kino muziejuje, rengia parodą po parodos, rūpinasi lėlininkų palikimo išsaugojimu. Ir tikisi įkurti atskirą lėlių teatro muziejų! Esu tikra, kad bet kuriai kūrybos sričiai pakaktų vieno aistruolio, tikro situacijos ir medžiagos žinovo, trokštančio kitiems perteikti savo patirtį ir pažinimo džiaugsmą, – o tada visi abejingumo ledai tirpsta, atsiranda pritarėjų, visos durys atsiveria.

Gruodžio pradžioj Teatro, muzikos ir kino muziejuje atvėrus parodą „ХS /  studentų lėlių teatrai“ jau negali sakyti, kad lėlių teatro žanras apleistas. Parodoje laukė keletas netikėtumų: tai išsaugotos ir restauruotos įvairių kartų dailininkų / studentų lėlės – Emilijos Liobytės-Vilutienės ir jos kolegų lėlės iš pokario Dailės instituto, Vitalijaus Mazūro diplominio spektaklio „Molio Motiejukas“ lėlės, keli Jono Surkevičiaus eskizai ir Balio Lukošiaus lėlės „Eglei žalčių karalienei“ Kultūros ir švietimo technikume, Julijos Skuratovos diplominio spektaklio eskizai ir lėlės Antonijaus Pogorelskio pasakos „Juodoji višta, arba Požemio karalystė“ motyvais, Irmos Balakauskaitės, šiandien sėkmingai dirbančios Teatro, muzikos ir kino muziejuje, ir Vytauto Pakalnio diplominis darbas ir jųdviejų sukurto autorinio teatro „Ū“ epizodai. Daugelis darbų parodoje išradingai pateikti, ir, matydamas eskizus, lėles, filmukus, gali atkurti mintyse net patį spektaklį. Bet didžiausia staigmena ir maloniu išgyvenimu tapo čia atsidūręs Gintaro Varno su studentais sumanytas daugelio autorių kurtas „Šėpos“ teatras: džiugino ir pati viduramžiško teatro principu (Rojus, Žemė, Pragaras) suręsta trisluoksnė šėpa, ir visi jos „Revoliucijos lopšinių“ bei „Komunistinių nostalgijų“ veikėjai, pradedant Brazausku, Vaišvila, Ozolu, Prunskiene ir baigiant antagonistų Gorbačiovo ir Landsbergio lėlėmis. Būtent „Šėpos“ salėje visi – vaidinimo aktoriai, dailininkai, butaforai ir kiti pagalbininkai bei buvę žiūrovai – ilgiausiai užsibuvo prisimindami Sąjūdžio metą, išgyvenimus ir visokius su vaidinimu susijusius nuotykius.

 

 

O po kelių dienų, gruodžio 11-ąją, viršutinėje muziejaus salėje buvo atidaryta Vitalijaus Mazūro tapybos paroda. (Paroda, skirta Marcelijaus Martinaičio trilogijai su Mazūro scenografija, taip pat buvo čia surengta praėjusiais metais.) Stebint ryškius, įvairiom prasmėm iškalbingus dailininko darbus, atėjo į galvą visokių minčių. Anksčiau galvojau, kad tapyboje Vitalijus tarsi perfrazuoja savo lėlių teatrą, tapo į lėles panašius žmones, žaidžia lėlių teatrui būdingomis formomis. Bet šį kartą, nors ryšys su teatru neabejotinas, čia matyti dailininko darbai yra dar kažkas kita, siekia giliau, yra savaip provokatyvūs.

Galvoju, kad keisti tapybos ir piešinių personažai, tos savotiškos deformuotos galvos ir kūnai – tai lyg iš dailininko įnoringos vaizduotės kilęs kažkoks judančių kaukių teatras. O kas ta kaukė? Nuo seniausių laikų žmonės kūrė kaukes, jos leido jiems susisiekti ir palaikyti ryšį su mirusiųjų pasauliu. O lėlės kilmė taip pat susijusi su kauke, su jos ilgaamže transformacija. Taigi ir Mazūro darbai atrodo savaip susiję su tuo kitu pasauliu, kuris bus po mūsų… Jo personažai, žvelgdami į mus iš drobių, regis, moja mums, ironizuodami kviečia „pasižmonėti“ ten, po savo valdas. Štai minia raudonų figūrų ant apokaliptinio jūros kranto moja besileidžiančiai saulei, iš kito paveikslo į mus žiūri ir lyg artėja moteris-vėlė… Matyti dailininko namų, dirbtuvės aplinkoje, tie darbai man atrodė kitaip, o salės erdvėje įgijo mistinės prasmės. Skoningai organizuotoje ekspozicijoje ant atskiros pakylos buvo ir dar vienas itin įdomus, „mazūriškas“ eksponatas – čekiška knygutė vaikams „Krot v gorode“ („Kurmis mieste“, rusų kalba) su sovietinių laikų realistinėmis iliustracijomis, kurias dažname lape, kaip kokiame albume, Mazūras užpiešė ar užtapė skaisčiaspalvėmis kompozicijomis, portretais, kartu gan agresyviai išreikšdamas savo santykį su tuo primityviu realizmu. Su šiuo eksponatu po pažasčia, regis, tik ir eitum į mokyklą, pas mokinius ir mokytojus skaityti edukologinės paskaitėlės apie tai, kokių metamorfozių būna dailėje.

 

 

Gruodžiui baigiantis Vytauto Kasiulio muziejuje atidaryta Vlado Žiliaus tapybos ant popieriaus paroda. Laisvo žmogaus jausmų raiška. Laisvė skleidžiasi ir kompozicijoje, ir kolorite, ir pačioje tapybos manieroje. Daugelis darbų nutapyta 1991–1996 m. Mažesnėje salėje iškabinti Vlado piešiniai byloja apie nepaprastai puikiai jo įvaldytą techniką ir pomėgį piešti. Prisiminiau mūsų pažintį ir kelis apsilankymus dailininko dirbtuvėje ir namuose. Man labai patiko jo ankstyvi geometrinės abstrakcijos darbai. Kartą dirbtuvėje ilgai žiūrėjau į vieną darbą ir pasakiau jam, kad gaila, jog jam neleidžia daryti parodos, parodyti darbus žmonėms. Tada jis man pasiūlė vieną iš darbų neštis namo, jeigu jau taip patinka. Darbą – baltos ir juodos spalvų sidabrinę abstrakciją (primenančią Kazio Varnelio darbus) – jis skolinąs: „Tavo namai – judri vietelė, užeina įvairių žmonių, tegu ir jie pamato. O kai tau nusibos – grąžinsi. Paimsi kitą.“ Apsidžiaugiau, išsikviečiau taksi ir nusivežiau nemažą drobę namo! Deja, kito skolintis jau neteko, nes Vladas susipažino su tokia dailia žydaite Ida ir netrukus jie išsiruošė į Ameriką. Nežinau, ar tos vedybos buvo fiktyvios, ar tikros, bet Amerikoje jie gyveno kartu iki pat Idos mirties. O skolintą darbą aš jam spėjau grąžinti.

Parodoje, stende, kur aprašoma Žiliaus biografija, liko nepaminėta, kad prieš Dailės institutą jis mokėsi ir Telšių meno mokykloje. O aš tai žinau, nes Vladas ten turėjo puikų mokytoją, piešėją Petrą Liukpetrį, kurį labai vertino, o mūsų namuose pamatęs jo pieštą mano portretą iš karto atpažino iš preciziško braižo… Kad išėjo gerą piešimo mokyklą, matosi ir iš jo paties piešinių, kurie parodoje eksponuojami atskiroje saliukėje.

 

 

Metų pabaiga taip susiklostė, kad šv. Kalėdų švęsti išskridau į Barseloną. Visi sakė, kad Ispanijoje, tokioje katalikiškoje šalyje, Kalėdos tikriausiai bus labai įspūdingos, „blizgančios“. Bet – nieko panašaus, jokių išorinių šventės požymių. Perėjęs visą Ramblą, panašią į mūsų Laisvės alėją, kurioje gali pastovėti ant grindinyje įmontuotos Miró mozaikos, nueini iki jūros, įspūdingos uosto zonos. Tik ten ir matėm iš metalo dalių sukonstruotą aukštą eglę. Bet kitą dieną šventiška nuotaika apgaubė nuostabiajame XIX a. vidurio operos teatre „Liceu“: klausėmės jautriai vaikams adaptuotos Mozarto „Užburtosios fleitos“. Painaus siužeto opera buvo kažkaip suglausta, geometrizuotais ryškiais kostiumais apvilkti solistai jautriai bendravo ir su vaikų bei tėvelių pilna sale, ir su čia pat scenoje sėdinčiais pianistu bei fleitininke. Nebuvo orkestro, opera virto kameriškesnių ansamblių su instrumentalistais vėriniu.

www.satenai.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI