Milda Brukštutė. INTERAKTYVUS SPEKTAKLIS VAIKAMS IR NUOTYKIS „ČIPOLINAS“: VAIKAI SU AKTORIAIS IŠSILAISVINS IŠ DIKTATORIŠKO POMIDORŲ PASAULIO

2020 09 18

Rugsėjo 19, 20 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – premjera: spektaklis-nuotykis „Čipolinas“, pagal žymiausią italų rašytojo Gianni Rodari pasaką „Čipolino nuotykiai“. Interaktyvaus renginio metu vaikai (nuo 7 metų), kartu su teatro aktoriais vaikščios po įvairias teatro erdves ir prisijungs prie jų kuriamo veiksmo, rašoma portalui LRT.lt parengtame tekste.

Kalbamės su spektaklio režisierium Šarūnu Dateniu ir dailininku Antanu Dubra, nuo pat pradžių kuriančiais kartu ir, šį kartą, pristatančiais jau aštuntą spektaklį.

– Gal pradėkime nuo pradžių, apie ką jūsų naujas spektaklis ir kam, jį kurdami, skyrėte daugiausiai dėmesio?

Š. D.: – Tai yra išsilaisvinimo, susivienijimo istorija. Teatro foje, nuo kurio prasideda veiksmas, pavertėm Pomidoro valdomu diktatūriniu pasauliu. Visas nuotykis užsisuka tuomet, kai Čipotlė, Čipolino tėvas, patenka į valdžios nemalonę: Čipolinas bando padėti tėčiui, o visi žiūrovai tampa šio išsilaisvinimo dalimi.

Diktatoriškas šių daržovių pasaulis atrodo kaip visai netolima mūsų praeitis arba kaip tai, kas vyksta ir šiuo metu mūsų kaimynystėje, vos už 100 km. Stebint šiandienos pasaulį vis matosi praeities atsikartojimai ir darosi šiek tiek neramu. Tad norisi vaikams, kurie su Pomidorais dar nesusidūrė, tokia žaidimo, lengvo nuotykio forma padėti suprasti, kaip gali būt ar kaip buvo, kai ne nuo tavęs viskas priklauso, kai ne tu sprendi, kas bus parduotuvių lentynose…

A. D.: – Kadangi mūsų tikslinė auditorija – vaikai – kaip dailininkas Pomidoro pasaulį (t. y. visa, prieš ką kovoja Čipolinas), bandžiau sukurti tokį, kokiame vaikams būtų bloga gyventi: židinyje naikinamos vaikų knygos, kavinėje yra tik pomidorų sultys, o jeigu jau yra tortas, tai pagamintas iš silkių ir panašiai. Pats G. Rodari, kurdamas pasakas vaikams, naudodavo daug priešpriešų, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju – politika ir daržovės…

– Kaip jūs išsirinkote vaisius ir daržoves? Kai kurių atsisakėte, o kai kurias, regis, patys sugalvojote?

A. D.: – Iš pradžių jų buvo labai daug, bet paskui teko atsirinkti, atsižvelgiant į aktorių skaičių ir kostiumus. Žinojom tik tiek, kad tikrai bus pomidoras ir kad Čipolinas neabejotinai liks svogūnas.

Š. D.: – Galvojom, kas galėtų būti kavinės muzikantas, norėjosi joje tokio lyg vesterno stiliaus. Ir kažkaip visi sugalvojom kukurūzą.

A. D.: – Kukurūzas gal asocijuojasi su spragėsiais – popkultūra ir linksmybėmis...

– Man kiek gaila, kad dingo Ridikutė ir Vyšniukas...

A. D.: – Taip, gaila, bet čia jau visa atskira linija, kuriai dar reikėtų papildomų dviejų dalių...

Š. D.: – Turėjom vieną temą pasirinkti. Ir taip virš valandos užtruksim – daugiau vaikų dėmesio jau negalėtume tikėtis.

A. D.: – Filmuku gal, kai yra montažas, paprasčiau būtų tą pasaulį paaiškinti...

Š. D.: – Bet ir filmuke nuo pačios knygos daug kas skiriasi, jo kūrėjai irgi savo linijas pasirinkę... Knyga beveik 200 psl. – norint sutalpint viską, tektų Netflixo serialą statyt...

– Ar jums niekad nekyla noras statyti ne vaikams, o suaugusiems?

A. D.: – Man, kaip scenografui, vaikams kurti tiesiog fainiau. Yra daug daugiau raiškos ir panašiai. Suaugusių spektakliams dažniausiai reikia aiškesnių metaforų...

Š. D.: – Tada jau veiki realistiškesniam pasauly. Nežinočiau, pavyzdžiui, kaip pastatyti sci-fi spektaklį suaugusiems, kad jis neatrodytų infantiliai. Tuo tarpu vaikams, kad ir statant „Pinokį“, gali kurti įvairius fantastinius pasaulius. Jie lengviau pasiduota žaidimui ir lieka daugiau laisvės fantazijai.

A. D.: – Vaikų spektakliuose veikia toks legalus siurrealizmas. Tarkim, vaikai supranta, jog pasakoje asilas pavirsto į akmenį ir kad akmuo yra asilas. Arba, pavyzdžiui, per filmukus suvokia teleportacijas ir panašiai. Suaugusiam žmogui tokius dalykus reikia ilgai aiškinti, o jie natūraliai priima, pagauna taisykles ir iškart pastebi, jeigu kažkas toj logikoj netinka. Ir kartais nustebina užklausdami kokio nors klausimo, apie kurį tu, visa tai darydamas, nė nepagalvojai...

Nors aš jau laukiu, kol Šarūnas nuspręs kurti ir suaugusiems. Man atrodo, kad trūksta įvairesnių formų Lietuvos teatre. Galėtų atsirasti kažkas kad ir komiksiniu stiliumi. Gal tiesiog reikia sulaukti...

Š. D.: – Be to, pas mus dar yra to nusistatymo, kad, tarkim, lėlių teatras gali būti tik vaikams: vis dar turim galvoti kaip prie tų suaugusių prieiti. Ar, pavyzdžiui, jei Lietuvoje pasakai, kad žiūri kokį nors anime oficialių žmonių susibūrime, į tave daug kas vis dar kreivai pasižiūri...

– Kartu sukūrėt tikrai nemažai spektaklių – gal pastebėjot, į kokius pastatymus mieliau renkasi publika?

Š. D.: – Kad ir kaip būtų liūdna, bet Lietuvoje dar labai lošia pavadinimas.

A. D.: – Daug kas ir nuo techninių galimybių priklauso: jeigu daugiau aktorių, sudėtingesnė scenografija...

Š. D.: – Tuomet spektaklis rečiau rodomas ir automatiškai žiūrovas jį sunkiau prisijaukina. Pas mus įprasta, kad vaikiški spektakliai turėtų būt gan paprasti: išsikrovei kelis lagaminus ir jau viskas. O kai darai kažką sudėtingesnio, tai visiems kelia nepatogumų. Suaugusių biudžetai yra tris–keturis kartus didesni negu vaikų, dėl to taip ir yra.

A. D.: – Ir dar turbūt sėkmės sulaukia literatūra, įtraukta į mokyklos programą.

Š. D.: – Kartais teatre būna labai gražių ir gerų spektaklių, į kuriuos žmonės neina vien dėl to, kad dar nežino tos istorijos ir t. t. O kai pavadinimai – klasikiniai – dažniausiai jie pritraukia daug daugiau žiūrovų... Nesvarbu, kad tu tą pasaką savaip interpretuoji ir po to būna supykusių, kad čia ne tas pasakojimas, kurį aš skaičiau vaikystėj...

– Kokius priekaištus iš žiūrovų dažniausiai tenka išgirsti?

Š. D.: – Priekaištų pasitaiko retai, bet kartais tenka išgirsti, kad mano vaikui buvo baisu ir panašiai... Yra ta problema, kad, tarkim disnėjaus kuriamos pramogos yra spalvingos, šviesios ir teigiamos. Bet, pavyzdžiui, pasakos visada būdavo baisios, skirtos tam, kad vaikas jų klausydamas susidurtų su savo baimėmis. Mūsų šiuolaikiniam pasaulyje tai tapo kažkoks konformistinis dalykas: viskas turi būt ružava, gražu ir baigtis gerai! Man nepatinka toks požiūris, nes jis iškreipia realybę ir tu vaikui iš esmės meluoji. Tamsa yra ir bus.

– Nuolatinis jūsų spektaklių kompozitorius Vytautas Leistrumas sako, kad jums kuriant kartu, vienas svarbiausių dalykų yra humoras, kad jūs nuolat juokaujat statydami spektaklius ir panašiai. Kiek, jūsų manymu, skiriasi vaikų humoro jausmas nuo suaugusių?

Š. D.: – Nuolat girdžiu, kad toks ar anoks humoras ne vaikams... Bet po to matau, ką tie vaikai žiūri: tarkim didžioji dalis 10–11-mečių žiūri „Rick and Morty“, kuris yra skirtas akivaizdžiai suaugusiems. Ten toks humoras, kur ir man kartais reikia pasukti galvą... Nebūtinai jie viską supranta, bet juos kabina toks humoras. Jeigu vis galvosi apie tai, kaip juokelį padaryti paprastesniu, kad visi jį suprastų, prieisi iki to, kad visi scenoj kliuvinės, bus švepli, mikčios, riaugės ir bezdės...

A. D.: – Tuo pačiu norisi kartu su vaikais ieškoti grynumo. Pavyzdžiui – iškepus didelį kukurūzą – išeina didelis popkornas. Kažkodėl fundamentaliai tiesiog smagu! Čia toks monthy pythoniškas kvailiojimas, bet vis tiek ieškai jam vizualinių sprendimų, kurie būtų lengvi. Kartais tuos lengvus sprendimus dar sunkiau įgyvendint...

Beje, dramaturgas Titas Laucius irgi puikiai įsipaišė į mūsų komandą – jis puikų humoro jausmą turi! Didžioji jo kurtų filmų dalis yra su kažkokiu labai fainu ir sveiku humoru.

Š. D.: – Apskritai gyvenime humoras yra labai svarbu. Žmonės jį pameta ir į viską pradeda labai rimtai žiūrėt...

– Kokie jūsų ateities planai, gal jau ruošiatės naujam spektakliui?

Š. D.: – Šiauliuose dar šių metų gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti „Bjaurusis ančiukas“.

A. D.: – Šį kartą dramaturgė – Monika Jašinskaitė, ji visai kitokių spalvų duoda... Įdomu, kad mūsų komanda – aš, Šarūnas ir Vytautas vis lieka, o kiti kūrėjai keičiasi... Prie mūsų dar prisidės visa Šiaulių grupė.

Kalbino Milda Brukštutė

www.lrt.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI