Daiva Šabasevičienė. „ČIPOLINAS“ – VAIKAMS IR SEIMO NARIAMS"// "vilniausgalerija.lt", 2020 09 27

2020 09 28

Tarp kaukėtų suaugusiųjų šiandien labai keistai gyvena vaikai. Jie nesupranta, kas vyksta, išskyrus tai, kad reikia plauti rankas, nors rankas jie ir iki tol iš kiemo grįžę plaudavo. Spektaklių vaikams labai nedaug, o kur juos, vaikučius, dėti, kai visi nori įspūdžių?
 
© D. Matvejevas
 
Vilniaus teatre „Lėlė“ gimęs „Čipolinas“ taps rimtu vaikų auditorijos traukos centru. Gianni Rodari – žymus italų rašytojas, žurnalistas, pažįstamas visiems, kas nors truputį susipažinęs su tekstais vaikams. Neslėpkime, jis buvo komunistas, todėl ir tekstuose kartais pasigirsta deklaratyvios intonacijos, primenančios lozungus, nutarimus ir priesaikas. Rinkimų išvakarėse atrodytų, kad kūrinys skirtas net ne vaikams, o suaugusiems, kurie, kovodami dėl savo kėdžių, vis dažniau primena pomidorus ir kitas daržoves.
 
Režisierius Šarūnas Datenis kartu su dailininku Antanu Dubra ir kompozitoriumi Vytautu Leistrumu teatre „Lėlė“ jau sukūrė kelis spektaklius, bet „Čipoliną“ galima priskirti prie labiausiai vykusių, nes jis raiškus, dinamiškas ir vizualiai įdomus. Jame nėra dūmų, mistifikavimo, jame dominuoja alegorinis realizmas, kada labai atvirai, kartais net šiurkščiai išsakomos tiesos tuo pačiu įtraukia į pasakos „detektyvą“.
 
Didelė spektaklio sėkmė – dailininko Dubros darbas. Dailininkas šiame spektaklyje svarbus visais aspektais – jis ir skirtingas veiksmo vietas apipavidalino, ir aktorius personažais pavertė, bet svarbiausia, viską sukūrė funkcionalai: aktoriai galėjo laisvai judėti, kartais susigrumti, papulti į nenumatytas situacijas ir iš jų sklandžiai išsisukti. „Čipolinas“ tapo tokiu nuolatiniu kovos lauku, kuriame jei ne realiai, tai mintimis esi priverstas galvoti, kaip gi iš šios pasakos teks ištrūkti. Daržovių kostiumams sukurti užtenka išradingos galvos formos (Vyšnios, Čipolinas, jo tėtis Čipotlė), ir sprendimas išbaigtas. Visos daržovės labai mielos ir įspūdingos.
 
Spektaklio konstrukcija – tvirta, kartais gal net ir per griežta. Veiksmas prasideda nuo Vyšnaičių, kurių šalmuotos galvos sujungtos koteliais. Dar neprasidėjus veiksmui, jos jau moko žiūrovus naujos skanduotės – „Šlovė Pomidorui!“ Vėliau jos prireiks, nes žiūrovai bus nuolat įtraukiami į veiksmą, bet svarbiausia – neįkyriai.
 
Žiūrovai keliauja per skirtingas erdves. Kiek jų – neverta skaičiuoti, nes kartais pereinami koridoriai taip pat įdomiai įprasminti, ir veiksmas juose linksmai įsisuka. Kiekviena erdvė savaip žavi ir absoliučiai visus įtraukia. Pastaruoju metu Lietuvos teatruose ypač išpopuliarėjo vaikščiojimai po skirtingas erdves. Kartais ši priemonė naudojama kaip duoklė šiuolaikinei teatro madai, o čia tai – argumentuota režisūrinė priemonė. Be to, tokį „Čipolino“ sprendimą pateisina ir tai, kad teatro „Lėlė“ Didžioji salė restauruojama.
 
Jeigu reiktų trumpai pasakyti, koks tai spektaklis, pirmiausia galėtume teigti –„berniukiškas“. Nors kai kurios šiame teatre vaidinamos pasakos liūdnos, kartais net žiaurios, bet jos tikrai ne „berniukiškos“. Atėję į „Čipoliną“ su vaikais, tikrai nė vieno iš jų nenuliūdinsime, nes jis skirtas aktyviam veiksmui, netgi tam tikram maištui. O žinant, kad šiais laikais mergaitės netgi būna aktyvesnės už berniukus, atrodo, kad jos net mažiau bijo papulti į kalėjimą ar pavirsti pomidorais.
 
Nors dabar kiekviename žingsnyje mokoma demokratijos ir aptakumo, „Čipolinas“ tampa autsaideriu: kūrėjams nė motais „korektiškumas“, jie su vaikais elgiasi taip, kaip kažkada su jais elgėsi jų auklėtojai ir tėvai. Šis bruožas teigiamas ir priimtinas, tik jį reikėtų truputį gudriau apgalvoti, truputį švelniau pateikti. Tarkim, scena keičia sceną, vyksta žiūrovų pervedimas iš vienos vaidybinės aikštelės į kitą, tačiau kol visi keičia vietą, galima būtų persimesti keliais žodeliais su vienu ar kitu mažuoju žiūrovu. Jų tiek nedaug, ir visi taip ištroškę kokio nuostabaus Žirnio prisilietimo! Nesvarbu, kad jis blogietis, svarbu, jog vaikas suprastų, jog jame pačiame ne ką mažiau panašių savybių.
 
Įdomiausia scena – teatro kavinukėje. Čia ir aktoriai, ir dailininkas turėjo kur ir kaip plačiau pasireikšti. Čia ir sultys – tik pomidorų, supiltos į Dubros raudonai dažytus stiklainius, ir tortas – pats neskaniausias pasaulyje, nes iš silkių… Čia aktoriai įvairiais būdais – ir atsitraukdami nuo žiūrovų, ir vėl bandydami juos įtraukti į gyvą dialogą, veiksmą įkaitina, čia ir pati erdvė labai tinkama tokiam būviui. Galų gale, čia ir vaikai gali truputį atsipūsti, ekrane žiūrėdami ištraukas, kaip skirtingos daržovės pasakoja įvairius absurdiškus ir visiems gerai atpažįstamus nusikaltimus, kokius padarė Čipotlė.
 
© D. Matvejevas
 
Karolis Algimantas Butvidas, Erika Gaidauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis vaidina ne tik įvairias daržoves, bet ir vienas kitam padeda. Visi jie – lyg spektaklio vadybininkai. Tarp jų pagal pasakos prasmes išsiskiria Deivio Sarapino Čipotlė ir į svogūnėlio Čipolino vaidmenį puikiai įsikūnijęs Šarūnas Gedvilas. Iš jo visą spektaklį vaikai galėjo justi papildomą dėmesį ir šilumą, girdėti gyvą ir raiškią kalbą. Tekstas – inscenizacijos autoriaus Tito Lauciaus atsakomybė. Matant įsišėlusius aktorius, nesunku pastebėti, jog jie kartais nuo teksto nukrypsta, bet vis dėlto derėtų laikytis kalbos normų ir taisyklingai kirčiuoti. Profesionaliam teatrui tai būtina, ir pats spektaklis įgytų daug didesnės vertės.
 
Kontrastingos vaidmenų charakteristikos būtų dar ryškesnės, jei teatras techniškai galėtų didesnį dėmesį skirti šviesoms. Tarkim, išlaisvinimo epizode, kuris vyksta realioje scenoje, apšvietimas apskritai nekito. O čia veiksmo dramaturgiją galėjo išreikšti ne vien aktoriai ir muzika, bet ir šviesa. Spektaklio finalinėje scenoje šviesos kontrastai lengviau leistų vaikams atsipūsti, suvokus, kad „mąstyti savo galva ir šiek tiek maištauti“ visada sveika ir teisinga. Pomidorais kol kas dar nieks nevirto, iš kalėjimo visi išlaisvinti, Agurkai – ne tokie ir baisūs, o tiesiog simpatiški vyrukai…
 
Leistrumo muzika „Čipolino“ sceniniam sprendimui ji tinka, tačiau kartais vaikams kelia per daug streso, jie per daug anksti papuola į emocijų „kalėjimą“. Vyšnaitės dar prie rūbinės, kviesdamos žiūrovus įeiti į pasaką, ramina sakydamos: „Jei kas nors išsigąs, mes padėsime išeiti“. Kadangi už jų nugaros – detektyvu „kvepianti“ muzika, mažesnių vaikų kelnės iškart pilnos. O be reikalo, nes „Čipolinas“ kol kas vyksta ne Seime, o „Lėlėje“. Keli švelnesni akordai nesutrukdytų rastis dar įdomesnei spektaklio dramaturgijai ir dinamikai.
 
Tad belieka palinkėti šiam „Čipolinui“ ilgos ir sėkmingos kelionės. Jis tikrai pasieks vaikų širdis. Spektaklis ne visai tiksliai priskirtas vaikams nuo 7 metų. Daug ką lemia ne vaiko amžius, bet jautrumas. „Čipoliną“ gali žiūrėti ir patys mažiausi vaikai. Ir viską jie supras, ir bus laimingi. Įvairūs įspėjimai daugiau skirti beraščiams tėvams, kurių neišvystyta fantazija, kurie nesupranta, kas yra tikras baimės jausmas, kurie saugo savo vaikus nežinodami nuo ko. Ne visi tėvai suvokia, kad aktyvios emocijos teatre yra būtinos ir sveikintinos. Teatras – ne smėlio dėžė, kurioje visi švelniai pilsto smėlio smilteles.
 
Spektaklis tikrai vertas, kad jį pamatytų Seimo nariai ar tie, kurie ketina jais tapti. Teatras galėtų paeksperimentuoti ir paskelbti vakarinį „Čipolino“ spektaklį, skirtą esamiems ir būsimiems politikams.
 
vilniausgalerija.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI