Elvina Baužaitė. REŽISIERĖ J. TRIMAKAITĖ: „KAD GALĖTUME AUGTI, NEREIKIA BIJOTI IŠEITI IŠ SAVO KOMFORTO ZONOS“

2020 11 19

Spektaklio autorė J. Trimakaitė„Antis, Mirtis ir tulpė“ – tai vokiečių rašytojo ir iliustruotojo Wolfo Erlbrucho knyga vaikams, kuri 2016 m. pelnė Hanso Christiano Anderseno medalį, o 2017-aisiais – Astrid Lindgren premiją, kuri pirmą kartą skirta vokiečių autoriui. „Antis, Mirtis ir tulpė“, atrodo, labai paprastas kūrinys, bet iš tiesų – koks įstabus gebėjimas kalbėti apie būties esmę paprastai. 

Pokalbis su spektaklio autore J. Trimakaite, sujungusia Lietuvos ir Prancūzijos menininkų trupę teatro kūrinio stebuklui išpildyti – apie būtį ir magiją būti.

Esate apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį „Antis, Mirtis ir tulpė“. Ką Jums reiškia Auksinis scenos kryžius, galvojant apie kryžiaus ženklo prasmę?

Kaip smagu būti pastebėtiems ir įvertintiems! Už tai dėkoju Auksinių scenos kryžių komisijai. Tai tikras paskatinimas toliau kurti ir augti kūrybine prasme. Kryžius kaip ženklas apskritai man reiškia religinį simbolį, kuris asocijuojasi su kančia. Net sakoma: nešti savo kryželį – tai priimti kentėjimus ir sunkumus, kurie mus gali ištikti. Vis dėlto Auksinį scenos 


„Antis, Mirtis ir tulpė“ – knyga ir spektaklis, kurio tema – mirtis. Pasidalinkite savo pirmuoju susidūrimu su ja, tuo gyvenimo visa ko baigtinumu.
kryžių priimu kaip motyvaciją toliau tęsti kūrybinį kelią su įvairiais iššūkiais ir atradimais, ne visada lengvą, tačiau be galo įdomų.

Vaikystėje turėjau kanarėlę, kai ji pasimirė, iš batų dėžutės padariau jai karstelį. Po to prie šeimos sodo namelio ją palaidojome. Tada atrodė kaip liūdnas žaidimas, bet labai reikalingas, kad galėčiau atsisveikinti su mylimu naminiu gyvūnėliu. Tai buvo viena pirmųjų akistatų su mirtimi, suvokiant, kad nieko nėra amžino.

2019-11-15 38 foto- D.Matvejev-58075733f15ffa2c7c83605b20b50902.jpg

Yra nuomonių, kad vaikus reikia saugoti, kad lietuvių liaudies pasakos yra pernelyg baugios, todėl nelabai tinkamos vaikams, ypač jauno amžiaus. Kokia Jūsų pozicija? Galbūt pasakas tiesiog verta atrasti ir pažinti vaikui drauge su suaugusiaisiais, kaip veikiausiai būta anksčiau? Ką byloja pasakų sekimo tradicija?

Aš manau, kad pasakose glūdi mūsų protėvių patirtys ir išmintis. Ten tiek daug pamokymų, supažindinimo su įvairiapusiška gyvenimo realybe, žinoma, visa tai yra išreikšta simboline kalba. Visiškai sutinku, kad tėvai ar seneliai su vaikais gali pasakas skaityti drauge ir taip kartais aptarti sudėtingas gyvenimo situacijas, kartu atrasti išeitis iš keblių situacijų.

Prisiminkite savo vaikystės pasakas, pasidalinkite Jus labiausiai paveikusiais patyrimais, kurie galbūt ir suformavo kūrėją, veikia Jus šiandien.

Mano šeimoje visi labai mėgsta knygas. Nuo mažens mačiau skaitančius tėvelius, brolį. Manau, jie man perdavė savo pomėgį. Klausydamasi pasakų ar skaitydama jas pasinerdavau į kitą pasaulį, vaizduotėje kurdavau filmukus, viską įsivaizduodavau iki smulkmenų. Atsimenu: vaikystėje labai nemėgau princesių. Kokios jos man atrodė nuobodžios! Sėdi sau ir laukia, kad kas nors jas išgelbėtų… Man artima buvo Astrid Lindgren kūryba. O mėgstamiausia vaikystės knyga yra Michaelio Endės „Momo ir Begalinė istorija“.

Menate savo pirmąjį teatro meno patyrimą?

Pamenu, į pradinę mokyklą atvažiavo lėlių teatro artistai. Jie mums, vaikams, vaidino spektaklį. Nebeprisimenu nei pavadinimo, nei pačios istorijos. Bet įsiminė lėlės. Tai buvo raidės iš abėcėlės. Kaip man tada paslaptingai atrodė: ne tik raidė, bet ir personažas. Va raidei B uždėjus galvą, pilvą – ji jau savaime turi. Tada man, vaikui, atrodė taip žaismingai ir gerai sugalvota…

Pasidalinkite teatro meno mokymosi Lietuvoje ir Prancūzijoje patirtimis.

Lietuvoje studijavau pas Algirdą Latėną, mokiausi pas Algirdą Mikutį, baigiau magistrantūrą pas Joną Vaitkų, dirbau kaip aktorė lėlininkė Vilniaus teatre „Lėlė“, išvažiavau studijuoti į Šarlevilį, ten man dėstė įvairūs pasaulyje pripažinti lėlininkai, tokie kaip Neville’is Tranteris, Fabrizio Montecchi, Stephenas Mottramas, Agnes Limbos, Claire Heggen ir ne tik. Kiekvienas susitikimas, kiekviena nauja patirtis augina. Ir mokymosi procesas nesibaigia, kai baigi studijas! Kiekvienas naujas spektaklis, kiekvienas naujas susitikimas su kūrybine komanda brandina ir leidžia apsikeisti žiniomis.

Jūrate, kaip kilo spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ idėja?

Aktorė Elvyra Piškinaitė nuostabų Wolfo Erlbrucho kūrinį atnešė į Vilniaus „Lėlės“ teatrą. Teatro vadovybė susisiekė su manimi ir pasiūlė statyti spektaklį pagal šį tekstą. Aš šią knygą esu skaičiusi anksčiau, tad labai apsidžiaugiau gavusi tokį pasiūlymą.

Spektaklyje labai prasmingai ir subtiliai parodytas būties cikliškumas: kada vaikas auga – jis didėja, o mama – mažėja. Jūrate, pasidalinkite savo laiko bėgsmo jutimu, matymu. Ko linkėtumėte žmonijai, idant gyvenimas kiekvienu ciklo etapu būtų vertės išpildymas?

Kaip greitai bėga laikas! Vaikystėje atrodė visai kitaip… Ir būtent šis laiko bėgsmas yra negrįžtantis procesas. Tad manau, kad reikia mėgautis laimingomis akimirkomis su artimaisiais. Kita vertus, gyvenimo sunkumai nubėga su laiko tėkme. Su amžiumi įgyjame vis daugiau patirties, turime vis daugiau istorijų, kuriomis galime pasidalinti. Todėl man labai įdomu klausytis senolių pasakojimų. Tai kaip laiko mašina nusikelti į praeitį.

Vyresniame amžiuje mažėja socialinių kontaktų ratas, vaikai užauga, daugėja artimų žmonių netekčių. Tad manau, nereikėtų užmiršti mūsų artimųjų amžuolių, kad jie nesijaustų vieniši, nereikalingi ar nenaudingi. Manau, visi norėtume senatvėje oriai gyventi. Tad palinkėčiau ir sau, ir kitiems elgtis su kitais, kaip orėtume, kad elgtųsi su mumis.

2019-11-15 24 foto- D.Matvejev-a165e0d9503dd47a1547bd74866bd1d4.jpg

„Nelaimes atneša gyvenimas, kaip ir slogą, ir visas kitas bėdas, kurios gali ištikti.“ Šią W. Erlbrucho knygos ištrauką galima suvokti ir aiškintis kaip tai, kad kiekviena patirtis ir yra gyvenimas, jeigu nepatiriama – negyvenama. Tam tikra prasme tai ir yra mirtis. Kaip priimti gyvenimo patirtis – jį patį?

Kad priimtume naujas patirtis, kartais tenka išeiti iš savo komforto zonos. Dirbau Vilniaus „Lėlės“ teatre kaip aktorė-lėlininkė su nuostabių žmonių kolektyvu, ir man nieko netrūko. Bet vis tiek norėjau naujų patirčių, pamatyti pasaulio. Kai įstojau mokytis Prancūzijoje, teko Lietuvoje palikti darbą, šeimą, draugus ir išvažiuoti į šalį, kurios kalbos net nemokėjau, o studijos manęs laukė prancūzų kalba. Buvo baugu, bet kiek daug visko išmokau, patyriau tenai…

Kas Jums yra laimė ir nelaimė? Galbūt suvokti laimę galime tik žvelgdami retrospektyviai? Galbūt laimei reikalingas erdvinis nuotolis ir tam tikra laiko distancija, kad laimės dovaną išpakuotume iš nelaimės apvalkalo?

Aš manau, kad laimės jausmas susijęs su pasaulio suvokimu. Jeigu jaučiamės nelaimingi, tai priklauso nuo mūsų santykių su aplinkine realybe. Aš tikiu, kad laimė gali būti su mumis, jeigu jai leidžiame prasiskverbti pro kasdieninę rutiną ir rūpesčius. Laimė – tai subjektyvi savijauta: vienam – buvimas gamtoje, kitam – greitas miesto ritmas atneša laimės jausmą. Visi esame skirtingi. Visiškai sutinku, kad galėtume išlįsti iš nelaimės apvalkalo, reikalinga laiko distancija, kad rastume mūsų išgyventų įvykių prasmę.

Jūrate, kas ir kokia teatro meno kūrėjo – Jūsų – laiminga diena, laimės akimirka?

Aš jaučiuosi laiminga kūrybinio proceso metu, kai ieškai, išbandai idėjas, kai su kūrybine komanda judi ta pačia kryptimi ir kai pamatai, susitikęs su publika, kad padarytas darbas pasiteisina.

Esate lėlių teatro atstovė, nusakykite šią meno sritį, ko ji reikalauja iš kūrėjo, ko jam neatleidžia, kuo apdovanoja?

Lėlininko-aktoriaus darbas nėra lengvas, jis reikalauja daug precizikos ir tikslumo. Kaip juvelyras turi išnarstyti ir įgusti kiekvienam judesėliui. Dažnai tai komandinis darbas, pavyzdžiui, jeigu lėlė valdoma trijų lėlininkų, reikia būti susigrojus kaip orkestre. Fiziškai nėra lengva, lėlės ga

Spektaklio kūrybinė komanda

li būti sunkios, kartais kūnui tenka būti nepatogiose pozicijose. Kiek minučių jūs išbūtumėte iškėlusi ranką arba pusiau pritūpusi? Aktoriams-lėlininkams kartais tenka taip vaidinti visą spektaklį. Tačiau būtent tokios pastangos leidžia sukurti lėlių teatro spektaklį.

Kaip lėlių teatrą matote Lietuvoje? Ką norėtumėte iš mūsų kūrybos parodyti pasauliui, ką atvežti į Lietuvą iš užsienio lėlių teatro scenų?

Didžiąją dalį laiko gyvenu Prancūzijoje, tad, deja, daug naujų lietuviškų spektaklių nepamatau. Todėl nelabai galiu komentuoti. Džiaugiuosi, kad lėlių teatro spektakliai patenka į teatro festivalio „Avignon In“ programą, pavyzdžiui, Berangere Vantusso kūryba. Manau, būtų įdomu atvežti jos spektaklį Lietuvos publikai.

Spektaklyje, be Anties ir Mirties, yra ir tulpė, kurią knygoje vaizduojama Mirtis turi rankose, spektaklyje ji sodinama, auginama, ja įprasminamas žemiškasis gyvybės laiko ratas – ciklas iš nebūties į būtį ir vėl… Jūrate, kokią gėlę kaip kūrybinį pažadą, linkėjimą ir kvietimą dovanotumėte sau, lėlių teatro menui?

Kiek daug pasaulyje įvairovės. Tad pakviesčiau kiekvienam auginti savo asmeninę gėlę, tai reiškia: eiti savuoju keliu, o ne primestu kažkieno kito. Tik mes patys žinome, kas mums geriausia!

 

Bernardinai.lt

 

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI