I. Ragelskienė: „DEBESYS"–- IMPULSAS TRANSFORMACIJAI

2021 03 02

Tai buvo puikūs metai lėlių teatrui, - sakysime kada nors, po dešimtmečių apžvelgdami, įvertindami 2020-uosius ir 2021-uosius. Nes lėlininkai visada pasižymėjo tobula klausa ir auksinėmis rankomis - išgirsti, atjausti šalia esančiojo išgyvenimus ir juos perteikti savo slėpiningos meistrystės dėka. Nes lėlininkai net katastrofos akistatoje nebijo būti jautrūs, lyriški ir labai preciziški savo meninės raiškos priemonėse. Net jei reikia sukurti begalinio skaičiaus, nuolat transformaciją patiriančių „Debesų“ iliuziją - tokia unikalaus vizualinio kodo premjera vasario 20 dieną gimė Vilniaus teatre „Lėlė“.
 
© D. Matvejevas
 
Debesys, rūkas, dūmai - pirminė materija, fenomenas, kuriame nugrimzti, ištirpti pirmykščiame chaose, susilieti su slėpiniu buvusiu anksčiau už bet kokią gyvybę, svajojo didieji Kinijos protai. XII amžiuje Kinijoje užrašytos šios eilutės: „Pavasariniai debesys - kaip baltos gervės, jie sklando aukštybėje ir laisvėje. Vasaros debesys - kaip galingos viršukalnės: jos tvinkčioja švinine pilkuma, užgula visu svoriu ir be perstojo keičia pavidalą. Rudens debesys - kaip raibuliai vandens paviršiuje: jie išskysta plonu voratinkliu ir švyti dangišku perlamutru. Žiemos debesys - lyg nutekėjęs tušas, savo storu vualiu dengia visą dangų. Išmokęs juos nupiešti, perpras visų daiktų ištakas.“
 
Sunku apibrėžti apie ką labiau šis naujausias Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis - apie debesis, jų tobulą formos neapibrėžtumą, ar vis tik apie kaitą, artimųjų išėjimą ir naujos kartos iniciaciją į šį nuostabų pasaulį. Faktas: „Debesų“ režisierė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė susižavėjo debesimis, jie menininkę džiugina ir įkvepia. Sugalvojusi labai išraiškingų, unikalių formų bei faktūrų debesų „įkūnijimo“ spektaklyje būdų, režisierė dvi pagrindines herojes - senelę ir anūkę - išsprendė gana statiška raiška. Senosios moters veidas - kaukė, valdoma ranka ir miniatiūrinė lazdelinė mergaitės lėlytė - to paties medžio ir iš to paties molio lipdyti vaisiai, abi lėlės dera faktūros rupumu, spalvine gama. Senõsios ir mažylės gálvos išskirtinai baltapūkės, plevenantys pūkai-plaukai padeda identifikuoti abi herojes esant vejavaikėmis svajoklėmis, truputį ne šios žemės gyventojomis ir skrajotojomis padebesiais.
 
© D. Matvejevas
 
Išgyvens tik svajotojai... Šiai iliuzijai vystytis ir tarpti ypač padeda „Debesų“ pjesės autorės, dramaturgės Nijolės Indriūnaitės tekstai. Spektaklio kūrėjos sąmoningai atsisako vientiso dialogo, verbalinis naratyvas konstruojamas iš autentiškų, dramaturgės keletą metų fiksuotų savo ir anūkės pokalbių, unikalių pastebėjimų, minčių. Dramaturgė Indriūnaitė visada atpažįstama ir išskirtinė savo autentišku stiliumi, kurio sudėtinėmis dalimis tampa jautrus, lyriškas pasakojimas, švelnus, nežeidžiantis humoras ir ypač svarbus kiekvienos frazės, netgi poteksčių muzikalumas, ritminė švara.
 
„Debesų“ muziką turėjo kurti kompozitorius Faustas Latėnas. Įprasmindamos menininko netektį, spektaklio kūrėjos nusprendė konstruoti garso takelį parinkdamos muzikinius kompozitoriaus kūrinius, anksčiau sukomponuotus „Lėlės“ teatro spektakliams. Šis sprendimas atvėrė, sutirpino muzikinio audinio svarbą ir ypatingą trapumą amžinomis būties temomis persmelktame spektaklyje. Fausto Latėno muzika „Debesims“ padėjo tapti veriančiai, persmelkiančiai lyriškais ir kartu giliai meditatyviais. Žiūrint spektaklį neapleido mintis, kad tikslinis adresatas vis tik yra suaugę žmonės, mažiesiems žiūrovams „Debesys“ niekada neatsivers visa skausmo, netekties, susitaikymo pilnatve. Net ir techniškai, - vaikui, žiūrinčiam spektaklį, lengviau susikoncentruoti į vaizdų kaitą, lėlių-debesų transformacijas. Nes ir Anūkės tekstas, įskaitytas autentišku mažos mergaitės balsu, stokoja aiškumo, raiškesnės artikuliacijos, galinčios padėti vaikui suprasti turinį ir potekstes.
 
© D. Matvejevas
 
„Aš nekenčiu savo ir bet kieno kito praeities. Aš nekenčiu nuolankumo, kentėjimo, profesionalaus heroizmo ir privalomo grožio jausmo. Aš taipogi nekenčiu dekoratyvinio - taikomojo meno, folkloro, reklamos, pranešimus skaitančių balsų, aerodinamikos, boyskautų, naftalino kvapo, vieno mirksnio atsitikimų ir girtų žmonių.“ Ši radikalių pareiškimų salvė priklauso genialiojo René Magritte'o plunksnai. Kaip ir patys drąsiausi, ant pačios aukščiausios magiškojo realizmo viršukalnės pakibę jo tapyti debesys, jo susapnuoti pilki žmonės su pilkais katiliukais, stambiais lašais krintantys iš tų išpampusių debesų. Šis siurrealistinis, plakato plokštumą ir prapjautos odos virpėjimą vienu metu įkūnijantis menininkas pačia švelniausia savo forma irgi įsikūnijo „Lėlės“ teatro premjeriniuose „Debesyse“. Netikėtai atgiję, Magritte'o pilkšvai balkšvi žmonės, švelniai ir žaismingai manipuliuojantys debesėlių formomis, tapo amžinuoju spektaklio veiksmo varikliuku. Būdami tik dviese - aktoriai Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas įkūnijo visą plejadą keistuolių, nardančių tarp debesų ir įprasminančių kiekvieną Senelės ir Anūkės (aktorės Almira Grybauskaitė ir Elvyra Piškinaitė) virsmo akimirką.
 
Galvodami apie būtinybę spektaklio premjerą pristatyti virtualiu formatu, „Debesų“ kūrėjai pasirinko „juodo kabineto“ aplinkybes - čia žiūrovas visiškai nemato ir jam sąmoningai tai neatskleidžiama, kaip yra valdomos abiejų pagrindinių spektaklio herojų - Senelės ir Anūkės - lėlės. Staiga sugrąžinama iliuzija, kad lėlė atgyja, yra savarankiška magiško vyksmo dalyvė, tampa tikra dovana nuo bukinančio karantininio realizmo pavargusiam žiūrovui. Magijos niekada nebūna per daug, ypač kai virš galvos laisvai sau plaukia debesys. Tereikia pakelti akis.
 
Menufaktura.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI