DELFI: VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“ PRADEDA NAUJĄ SEZONĄ: VADINAME TAI ŠVELNUMO TERPE

2021 08 20

Aut. Evelina Joteikaitė

Kai kalba pasisuka apie Vilniaus teatrą „Lėlė“ – iš vaikystės ataidi Violetos Palčinskaitės eilėraščio eilutės: „Senamiesčio keistos lėlės / <...>Ant čerpių raudono stogo / Palikę teatrą, šoka. / <...>Šešėlių išmarginta siena / Joms primena mažą sceną / Tenai, kur iš rankų malonės / jos pasakoj virsta į žmones.“ Kaip tik šiandien buvo proga šių rankų savininkus pakalbinti – teatro atstovai pažindino su naujojo sezono naujienomis, kūrybiniais planais.

Rimas Driežis. Nuotr. aut. A. Ufartas / Delfi.lt
Nebuvo neveiksnūs

Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Vilmantas Juškėnas sakė, kad jie nuolat turi daug darbų, net ir karantino metu „nebuvo neveiksnūs“. „Dirbome, sezonas nusimato sudėtingas, patys matome, kokios nuotaikos vyrauja visuomenėje... Tai metas, kai tenka išgyventi. Teatralai baiminasi, galbūt žiūrovą praras, bet mes nepraradome, tikimės, apsilankys spektakliuose“, – optimistiškai kalbėjo V. Juškėnas.

Kaip sakė teatro vadovas, pagrindiniai sezono darbai – keturios naujos premjeros vaikams. Šį pusmetį numatytos dvi premjeros, kitą pusmetį – dar dvi. Iki naujų metų bus pristatytas lenkų režisierės Ewos Piotrovwkos spektaklis pagal Konstanto Ildefonso Galčinskio to paties pavadinimo pasaką „Kavos malūnėlis“. Siužete – geresnio pasaulio sukūrimo tema, kvestionuojamos absurdiškos tarpusavio santykių grimasos bei keliami moralės bei visuomenės vertybių klausimai kaip niekad aktualiai atlieps šį neramų laikotarpį. Atsidarius didžiajai salei, iki naujų metų teatre taip pat planuojama jaunosios kartos režisieriaus Miko Žukausko premjera vaikams.

Jau suplanuoti pastatymai, pasirodysiantys po Naujųjų metų. „Pirmą kartą išbandysime pačiai mažiausiai auditorijai skirtą kūrybą ir sklaidą. Justinos Jukonytės puikus spektaklis pavadinimu „Gyvybės medis“, pasaulio sukūrimo tema. Ir dar vienas darbas numatytas – Aušros Paukštienės „Mįslė(s)“ pagal lietuvių tautosaką, burtus, užkalbėjimus ir kitus įdomius dalykus“, – pažindino su būsimais teatro įvykiais V. Juškėnas.

Patiems mažiausiams žiūrovams spektaklį kurianti režisierė J. Jukonytė tikino siekusi gilesnio ir prasmingesnio pagrindo, todėl ir pagalvojusi apie pasaulio sukūrimo mitą – medį. Ji taip pat pasirūpinusi, kad visi spektaklio objektai būtų padaryti iš tvarių ir ekologiškų medžiagų, kad jie nekenktų vaikams. Dar vienas tikslas, – kad spektaklis būtų interaktyvus ir mobilus, pritaikomas įvairioms erdvėms, ne tik scenai, kurį būtų galima parodyti lauke ar gatvėje.

J. Jukonytė jau yra dalyvavusi kelių spektaklių kūrime – viename kaip aktorė, kitame – kaip bendrakūrėja. „Ši sritis man įdomi. Kūdikių reakcijos – pats didžiausias atgalinis ryšys, kokio tik menininkas gali tikėtis, jų emocijos tyros. Jeigu išsigąsta – pradeda verkti, jie kaip lakmuso juostelė, parodanti, kaip kurti teatrą“, – sakė režisierė.

Vilmantas Juškėnas. Nuotr. aut. A. Ufartas / Delfi.lt

Atgyjantys personažai

Paklausta, ar nėra tekę slėpti kokio nors personažo „baubų“ lentynoje, J. Jukonytė prisiminė, kad yra buvęs panašus atvejis. „Turėjome spektaklyje pirštines-žuvytes, vienas trejų metų vaikas jos išsigando. Aišku, kadangi spektaklis interaktyvus – ta žuvytė pas jį neplaukė, kol vaikas pats neįsitikino, kad tai tik pirštinė, – su šypsena pasakojo J. Jukonytė. – Pastebėjome dėsningumą – nuo vienerių iki trejų metų vaikai nesuvokia personažo kaip tokio, jie reaguoja į dydį, spalvas, judesį arba lietimo momentą. Trejų, šešerių metų vaikai pradeda sąmoningai suvokti personažus.“

Reaguodama į pastebėjimą, kad toks patiems mažiausiems skirtas spektaklis kiek panašus į edukaciją, J. Jukonytė sakė, kad tai yra nuostabiausias potyris, kokį tik gali patirti aktorius. „Nuoširdumo prasme. Mes tai vadiname švelnumo terpe“, – sakė ji.

Edukacinių programų koordinatorius, Gyvojo lėlių muziejaus vedėjas Rimas Driežis į atgyjančius personažus žvelgė filosofiškai: „Atgyjančių skulptūrų bijo ne tik vaikai. Mes visi žinome Don Žuano istorijoje Akmeninį svečią. Skulptūra ateina kaip Dievo bausmė – tai, kas neturi teisės atgyti – atgyja. Lygiai taip pat atgijusi skulptūra Europos bažnyčiose ne baimę kėlė, o šventojo apsireiškimą. Nukryžiuotojo, Marijos statula turėjo mechanizmą, kad atgytų, bet iš bažnyčios dėl to niekas iš siaubo nebėgdavo, o patirdavo anapusybės apsireiškimą. Animacija kelia pasigerėjimą, stebuklo pojūtį, tačiau savyje turi ir grėsmės užtaisą. Gėrio ir blogio kova – aplink tai viskas sukasi.“

Apskritai, pastebėjo R. Driežis, „Lėlės“ teatro tapatinimas su išskirtinai vaikams skirtą turinį kuriančiu teatru tarsi rykštė. „Palikta tokia konjunktūra nuo sovietinių laikų. Lietuvių kalboje neturime atskiro žodžio teatrinei lėlei apibūdinti – tai ir žaislas. Todėl tarsi savaime yra poruojama su vaikų teatru. Beje, čia ne tik lėlių teatrui skausminga, bet ir dramos teatrui, kurie vaidina vaikams. Nedėkinga ir skaudi padėtis požiūrio į kūrybą vaikams. Ne vien scenos menų hierarchijoje. Nobelio premijos negaus nė vienas vaikams rašantis rašytojas, net ir pasaulinio garso Astrid Lindgren... Ministerijų, formuoluojančių apibendrinimus lūpose, pirmu pasitaikiusiu momentu – nugnybt, nustumt, neįvertint. Kiek buvo teatrų vaikams, visi jie buvo paaukoti. Čia pat pavyzdys – Jaunimo teatras – buvo steigtas jaunajam žiūrovui. Matome, kaip dirba vaikams“, – nuoskauda dalijosi R. Driežis.
 
Justina Jukonytė. Nuotr. aut. A. Ufartas / Delfi.lt

 

Nėra lėlininkų mokyklos

Prakalbus apie platesnį lėlių teatro populiarinimo aspektą, paaiškėjo, kad dar 2020 m. sėkmingai užmezgęs bendradarbiavimą su Liublianos lėlių teatru, Kroatijos Osijek miesto menų akademija, Škotijos lėlininkų asociacija, „Lėlės“ teatras tęs veiklą tarptautiniame „Šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platformos“ projekte, skirtame šiuolaikiniam lėlių teatrui populiarinti ir į šį lauką įtraukti būsimus bei esamus teatro kritikus. Šį sezoną teatras taip pat tęs bendradarbiavimą su Estijos bei Latvijos lėlininkais, kartu organizuojant „Baltijos šalių vizualinio teatro vitriną“.

„Vienas projektas skirtas lėlių teatro kritikos populiarinimui, jaunųjų kritikų draugijų įtraukimui į kūrybinius procesus. Bendradarbiaujame su slovėnais, škotais, kroatais. O kitas projektas skitas Baltijos šalių vizualinio teatro idėjos plėtojimui su latviais ir estais“, – aiškino V. Juškėnas.

Kitą pusmetį numatytos spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“ gastrolės į Taliną, teatras, anot V. Juškėno, atstovaus Lietuvos lėlininkams, bus atsakingas už lietuviškos programos koordinavimą.

Taip pat „Lėlės“ teatras antrus metus iš eilės organizuos pernai sėkmingai inicijuotą lėlių ir objektų teatro laboratoriją „SurReality Check“, kurioje dalyvaujantys įvairių sričių kūrėjai turi galimybę įgyvendinti idėjas, savo pastatymais papildyti teatro repertuarą. Vienas projekto dalyvių – jaunas režisierius Linas Jurkštas.

„Praeitais metais paskelbėme Jaunųjų menininkų konkursą, iš daugybės paraiškų atrinkome tris grupes, kurios dalyvavo edukacinėje dalyje, skirtoje susipažinti su lėlių teatru – meistrais, aktoriais, kūrėjais. Vėliau jie vystė savo eskizų projektus – šiuos rezultatus mes dabar numatome pristatyti per sezono atidarymą – rugpjūčio 29 d. Kodėl teatras imasi tokių laboratorijų? Lietuvoje turime problemą su lėlininkų mokykla – jos paprasčiausiai NĖ-RA. Lėlių teatras yra ir valstybinis, ir savivaldybinis, o kas ruoštų lėlininkus – nėra. Tas klausimas labai opus“, – akcentavo V. Juškėnas.

Teatro vadovas tikino, kad pagal susidariusią situaciją jie supratę, kad jeigu niekam daugiau nerūpi lėlininkų ruošimas, jie turintys patys tuo pasirūpinti. „Galbūt tokių projektų formatu? Tokie projektai leidžia teatrą atrasti jauniems, suinteresuotiems žmonėms, suteikti jiems galimybę kurti, papildyti repertuarą“, – lėlininkų kalvės problematiką atskleidė V. Juškėnas.
 
Linas Jurkštas. Nuotr. aut. A. Ufartas / Delfi.lt

Svarbiausia – idėja

Lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ finaliniame renginyje dalyvausiantis L. Jurkštas pasakojo su „Lėlės“ teatru susipažinęs dar studijų metais. Dramos teatro režisūros studijas baigęs gatvės meno kūrėjas prisipažino anuomet čia dažnai užsukdavęs.

„Studijuodamas akademijoje dažnai ateidavau į „Lėlės“ teatrą. Žinojau, kad čia draminis teatras, nors nedaug kas apie tai nuotuokė, tad neapsiraminau, kol neatvedžiau čia visų draugų. Ypač mane nustebino Gyvasis lėlių muziejus. O kai prasidėjo edukaciniai užsiėmimai nustebino tai, kad juos vedė ne tik vietiniai, bet ir tarptautiniai dėstytojai. Taip prasidėjo darbas. Randu daug panašumo su gatvės teatru, kuriam esu skyręs nemažai dėmesio. Abiem atvejais – svarbiausia yra idėja. Reikia koncentruotis ne tik į dramines linijas ar kažką aiškinti aktoriui, bet ir žinoti kitų būdų, kaip perteikti žinutę“, – kalbėjo L. Jurkštas.

„Lėlės“ teatras nuo 2018-ųjų vykdo rekonstrukcijos remontus. Tad viena didesnių naujienų, anot V. Juškėno, yra ta, kad jau juntami atsinaujinimo vaisiai. „Šį sezoną matome šviesą tunelio gale. Buvo darbai sustoję, o dabar atsinaujino – Didžiąją salę tikimės turėti spalio mėnesį. Ar kviesime žiūrovą, dar nėra aišku, nes pradedame įrangos modernizacijos naują tęstinį, etapinį projektą, kuris tęsis visą sezoną, tęsis ir 2023-aisiais metais. Teatras pradeda atsinaujinti – ne tik kūrybiškai, su naujais kūrėjais, vardais, bet ir įranga. Žiūrovas galės tikėtis kitos kokybės“, – pasidžiaugė teatro vadovas.

Vilniaus teatras „Lėlė“ vienas pirmųjų pradeda naują 64-ą sezoną. Jau rugpjūčio 21, 22, 28 ir 29 d. 12 val. jį atidarys populiariais „Lėlės“ spektakliais: „Coliukė“ bei „Voro vestuvės“, o besibaigiančią vasarą išlydės naujausia premjera „Angeliukas. Žirafa. Batukas“. 

Delfi.lt

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI