Agnė Pulokaitė. VISKAS PRAEINA NENUPAIŠYTA // „Literatūra ir menas“, 2016 01 15

2016 01 15

Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje atsidariusi Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkės ir režisierės Aušros Bagočiūnaitės-Paukš­tienės paroda „Pa(si)reiškimas“ užbaigia dar praėjusiais metais „Lėlės“ organizuotų, menininkės jubiliejui skirtų renginių programą. Visą lapkritį po keturias skirtingas Vilniaus erdves – „Skalvijos“ kino centrą, Vaikų ir jaunimo meno galeriją „Vėjas“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namus-muziejų bei kūrybiniais Aušros namais tapusią „Lėlę“ – pasklidusios parodos kvietė iš arčiau susipažinti su įvairiapusiška ir gausia menininkės kūryba: plakatais, spektaklių scenografijos eskizais, grafinio dizaino, popieriaus plastikos darbais, tapyba. Savaitę „Lėlėje“ truko dailininkės apipavidalintų ir režisuotų spektaklių retrospektyva.
 
Iki vasario 11 d. LDS veiksianti paroda „Pa(si)reiškimas“ dar kartą kviečia į ypatingą dailininkės vizualios poetikos pasaulį. Čia norėta apimti A. Bagočiūnaitės-Paukštienės darbų me­­ni­­nę visumą, atrasti mažas saleles, kuriose pasireikštų skirtingi jos kūrybą formuojantys žanrai. Galima išvysti visko po truputį: tapytojos studijos vienatvėje gimusias drobes, kūrybines paieškas atskleidžiančius išraiškingus eskizus, kolektyvinės teatro bendradarbystės labirintuose išsirutuliojusius scenovaizdžius, spektakliams kurtus plakatus, teatro įvairiomis progomis leistus ir dailininkės apipavidalintus leidinius, jos pamėgtus ir išpuoselėtus popieriaus plastikos stebuklus. Visus šiuos, nors ir be galo skirtingus, darbus sieja savita formos ir spalvos kalba, kruopščiai, su kūrybiniu atkaklumu ir kantrybe išieškoti estetiniai sprendimai, linijos choreografiškumas, poetiškas ir žaismingas santykis su kūryba, o kažkur giluminiuose kloduose –­­­ lyg nuo pradžios pasaulio atsineštas ilgesys, pajautimas to, kas tikra, vertinga, nesumeluota.
 
Dailininkės kurta scenografija, ypač jos pačios režisuotiems spektakliams „Pasvydo“ pagal Antano Strazdo eiles ir „Baisiai graži pasaka“ lietuvių liaudies pasakų ir mįslių motyvais, tačiau ne mažiau ir N. Indriūnaitės režisuotiems šešėlių spektakliams „Baltos pasakos“ ir „Sniego karalienė“, yra itin poetiška, talpi, muzikali. Jos spektaklių vaizdiniuose, kaip poezijoje, prasmė slypi kažkur tarp eilučių. Dailininkė nesistengia tiesiogiai iliustruoti, jos scenovaizdžiuose prasmių laukas kuriamas per asociatyvias sąsajas, rituališką ritmiką, metaforos gelmę.
Kiek kitu kampu, t. y. iš vidaus, į scenografijos kūrimo procesą leidžia pažvelgti parodoje eksponuojami spektaklių scenovaizdžių eskizai, tarp kurių yra ir tik pavasarį pasirodysiantis monospektaklis „Tiesiog žmogus“ pagal Juozo Erlicko kūrybą. Scenografo, kaip ir dailininko, eskizai priklauso tai „užkulisinei“ sferai – paprastai jie lieka paslėpti nuo pašalinių akių, sutramdyti aplankuose kaupia dulkes studijos pakampiuose. Tačiau eskizas, nelyg romano rankraštis, atskleidžia tai neįkainojamą tapsmo istoriją, tai jame kaip juodraštyje matyti abejonių labirintai, polėkio ir nusivylimo štrichai. Juk eskizas –­ tarsi tarpinė stotelė tarp minties užuomazgos ir galutinio rezultato. O tarpinėse stotelėse dažnai pasitaiko įdomių atradimų, susitikimų su savimi ir Kitu. Kelionėje nuo eskizo iki galutinio scenovaizdžio išgyvenamas siautulingas, kartais skausmingas materializacijos, kolektyvinio apsišlifavimo procesas; būtent eskizuose atsiskleidžia poetinis teatro virtuvės „tarp eilučių“.
 
Kita parodoje pristatoma Aušros kūrybos teatre linija – plakatai, kurie, beje, jau yra pastebėti ir įvertinti: 2006 m. už lakštus spektakliui „Baltos pasakos“ ir Marionečių teatro festivaliui, skirtam Stasio Ušinsko šimtmečiui, jai buvo skirta pirmoji vieta tarptautiniame plakato konkurse; net keturios jos plakatų reprodukcijos publikuotos neseniai pasirodžiusioje Juozo Galkaus knygoje „Lietuvos plakato istorija“. Dailininkės kurti plakatai darniai įsiaudžia į senąją šio meno tradiciją, pasižymi taupia vaizdine pilnatve, minimalistine estetika. Jie nerėkia ir nesistengia tyčia pritraukti publikos dėmesio; svarbiausia dailininkei užčiuopti esmės krislą, kvintesenciją.
 
Tiek daug, regis, atiduota teatrui, o šalia vis tiek gimsta drobės, piešiniai. Pati Aušra save pirmiausia nori matyti kaip tapytoją, tačiau čia pat graužiasi, kiek visko lieka nenupaišyta, nenutapyta. Drobėse skleidžiasi meninė laikysena – tyliai ir ramiai kurti, kiekvieno kūrinio gimimą išgyventi kaip atsikartojantį iniciacijos ritualą, nesiveržiant į viešumą, be provokacijų, deklaratyvių pareiškimų. Visa per save perleista, įsigilinta, išjausta. Ir norisi, kad kuo mažiau liktų nenutapyta.
 
„Literatūra ir menas“

RĖMĖJAI

PARTNERIAI IR DRAUGAI