#: locale=en
## Tour
### Description
### Title
tour.name = GYVASIS LĖLIŲ MUZIEJUS
## Skin
### Tooltip
IconButton_138AC8EB_1C81_A718_41B9_C0E861AF42F4.toolTip = Fullscreen
IconButton_138AC8EB_1C81_A718_41B9_C0E861AF42F4_mobile.toolTip = Fullscreen
## Media
### Title
photo_C73A6224_D2B0_C81D_41C3_90AFD57BD318.label = lele_logo3
video_241E5612_35CD_9402_41C4_7D5935BCC6F0.label = Silvestras dudele
video_259890D5_35DD_8C06_41BB_F4172B852BD9.label = LILA
video_27933776_35F5_B402_41B8_F20C6FD82238.label = Storulio sapnas
video_27E69E2F_35D7_9402_41A4_01B879DBB29B.label = Pasvydo
video_27F9032A_35CC_8C02_41C6_59B59C95DFE7.label = Jurate ir Kastautas
video_27FB54FC_35D5_B403_41B4_ED0013FF43C7.label = Baisiai grazi pasaka
video_6409361C_7100_B873_41C9_1366160116EA.label = Cirkas yra cirkas
video_64D6B394_7100_B873_41DA_A3ACA1DCE691.label = 3 dezes f
video_655C88A0_7100_E853_41D2_FF1FF3930326.label = kryptys lele
video_65862474_7103_D8B3_41D5_CF32698626EF.label = Aukso obelele
video_6587DFB8_7103_E7B3_41CE_297C04329093.label = Meteo
video_659D6EE0_7103_E9D3_41D5_F35CF60F3EE0.label = Kryptis
video_65B76739_7101_B8B5_41CB_7DA7E3B724C3.label = Spragtukas
video_660A01F7_7101_DBBD_41D3_D9BABCD91724.label = Laikrodis
video_6691E483_7103_5855_41C8_41D1030C0184.label = deze plosti zmogeliukai
video_66C6AA2E_7100_E8AF_41A0_9804B546ADB5.label = Popieriaus teatras
video_678D753E_7101_58AF_41C2_9F16086ABE23.label = Keiciamu galuniu lele
video_6790679E_7101_786F_41B8_AC5A8C05A633.label = marionete
video_68C8D3AE_7101_5FAF_41D8_DE58C76B7D87.label = dviveidis
video_68DA429C_7101_7873_41CE_2FBB76206228.label = mociute ant roguciu
video_68DA7596_7100_D87F_41D5_752514623F57.label = Ritinukas dezeje
video_69628323_710F_5855_41D1_8CFDFA6E7493.label = deze ratu
video_6B982093_7A36_C8CD_41DA_BBAAE227E62C.label = berniukas marionete
## Popup
### Body
htmlText_271EEA73_332A_011B_4153_3B795840FC42.html = PIRMASIS LIETUVOS DIDIŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LĖLININKAS
Lietuvoje pirmas žinomas lėlininko paminėjimas siekia XV a. pabaigą, kai tūlas Vaškas iš Vilniaus (Wasko z Wilna) buvo įrašytas į Varšuvos teismo knygas. Kartu su Vilniaus pirkliais per Lenkiją keliavusį Vašką užpuolė plėšikai. Jie atėmė iš Vaško lėles bei turėtus keturis auksinus. Plėšikai buvo sulaikyti ir teisiami. Nukentėjęs Vaškas irgi dalyvavo teisme ir dėl to buvo įrašytas į teismo knygas. Šį faktą atradę lenkų istorikai Vašką vadina „keliaujančiu komedijantu“, kuris lenkiškose žemėse demonstravo teatrines (animuojamas) lėles. Pasak istorikų, Vašką galima priskirti to meto Europoje populiariems linksmintojams. Jiems priklausė viešus pasirodymus rengę pavieniai artistai: dainininkai, deklamuotojai, muzikantai, žonglieriai ir antikinę mimo tradiciją tęsę juokdariai. Lėlininkai atskiros grupės nesudarė, bet animuojančias lėles savo programose naudojo kitų sričių linksmintojai. Dažniau lėlės minimos žonglierių pasirodymuose, o juokdarių pokštuose naudotas teatrinės lėlės atitikmuo – marotte arba marot – tapo privalomu juokdario atributu.
Juokdario rankose laikoma marotė buvo lyg savotiška karališkojo skeptro parodija, kaip vietoj karūnos – kepurė „su asilo ausimis“ ir barškaliukais, o pats juokdarys vadintas „kvailių šalies karaliumi“. Marotės išvaizda kartojo gyvą juokdarį, buvo jo antrininku. Juokdarys galėjo įtraukti lėlę į vaidinamus dialogus, bendrauti kaip su gyva būtybe: sukiojant rankoje kotą – sukiojosi galvelė, kratant kotą – marotė drebėjo ir t.t... Tokiu būdu marotė juokdariui pavadavo animuojamą marionetę. Sąsajas su lėlių teatru liudija ir pavadinimų giminystė: kai kurie lingvistai žodį „marionette“ kildina iš „marotte“.
XV a. pr. juokdariai jau buvo plačiai žinomi Vakarų Europos šalyse. Klajodami jie dalyvavo paprastų žmonių susibūrimuose, pasirodydavo mugėse ir miestų šventėse – gyveno iš to, ką surinkdavo vaidindami. Ypač talentingi juokdariai buvo pastoviai išlaikomi didikų pilyse ir karalių rūmuose. Nuosavą juokdarį turėjo net kryžiuočių Didysis Ordino Magistras Russdorfas. Jį linksmino specialiai apmokytas juokdarys Henne. Kryžiuočių sostinėje Marienburge juokdariai buvo mokomi tikslingais pokštais ir sąmojais daryti reikiamą poveikį publikai, o klajoklišką (gastrolinį) juokdarių būdą Ordinas naudojo kaip priedangą slaptoms misijoms ir šnipinėjimui. Asmeniniai rūmų juokdariai buvo branginami ir tik bičiulystės ir palankumo vardan juos trumpam skolindavo kitiems valdovams.
Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje juokdariai dar nesireiškė. Didysis Kunigaikštis Vytautas savo rūmuose pramogai laikė „nykštukus“, bet mėgo ir sąmojį, ir pats nevengdavo pajuokauti. Tai žinodamas Ordinas 1426 m., kai Vytautas rengė žygį prieš Pskovą, atsiuntė jam juokdarį Hennę. Vytautui patikę Henne pokštai, todėl kitais metais, kai vėl rengėsi į karo žygį, jau pats Vytautas kreipėsi laišku į Ordino Magistrą Russdorfą, prašydamas atsiųsti Hennę... Tarp juokdarių galėjo sukiotis ir mums žinomas „Wasko z Wilna“, nuo kurio šiandien savo lėlių teatro istoriją pradeda Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos lėlininkai.
Užgavėnių kaukės
Kaukių teatras šiandien priskiriamas lėlių teatrui, o šias atskiras rūšis jau tarpukaryje susiejo mūsų profesionalaus lėlių teatro pradininkas Stasys Ušinskas. Savo knygoje „Lėlių ir kaukių teatras“ jis siūlė atgaivinti senovines Užgavėnių tradicijas „vartojant pasigamintas kaukes mokyklose“. Taip jaunoji karta buvo skatinama pažvelgti į tradiciją kūrybiškai. Naujovių į kalendorinių švenčių papročius įnešdavo ir liaudies menininkai. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma XX a. pradžios autorinė Užgavėnių kaukių kolekcija pasižymi netikėtais personažais ir savita drožybos maniera.
Šių kaukių autorius Kazys Varnelis (1871-1945) buvo savamokslis Alsėdžių miestelio (Plungės r.) meistras. Savo apylinkėje jis atlikdavo staliaus darbus, dažydavo bažnyčias ir droždavo dievukus. Dievdirbystei būdingos santūresnės medžio faktūros, bei griežtesnė detalių atranka pastebimos ir K. Varnelio drožtose kaukėse, todėl jo kūriniai išsiskiria iš gausios lietuviškų kaukių panoramos. Išlikę Alsėdžių persirengėlių nuotraukos liudija, jog personažų atributai (ugninis Angelo kardas, Laiko kirvukas, Giltinės dalgis), kostiumai ir jų detalės (Velnio ir Angelo sparnai, Stražniko aksesuarai) kartu su kaukėmis sudarė stilingą ansamblį ir tapo itin ryškiu lietuviško liaudies teatro pavyzdžiu.
Varnelio kaukes aprašęs „Alkos“ muziejaus mokslinis bendradarbis Vitas Valatka atkreipė dėmesį į šios kolekcijos novatoriškumą, nes be tradicinių personažų (Velnias, Giltinė, Daktaras, Stražnikas) joje yra ir pačių komplekto sumanytojų išgalvoti veikėjai (Laikas, Angelas, Aptiekorius). Šio kaukių ansamblio iniciatoriumi buvo K. Varnelio pusbrolis Domininkas Varnelis. Jis irgi gyveno Alsėdžiuose ir su dviem kaimynais turėjo kaukių komplektą, kurį sudarė Ožio, Žydo ir Velnio kaukės. 1921 m. prieš Užgavėnes susirinkę karnavalo dalyviai išsikalbėjo, jog vaikštant su Ožiu esą daug nepatogumų. Geriau būtų, jeigu visi persirengėliai vaidintų „žmogiškus“ personažus. Taip buvo sumanyta septynių kaukių grupė ir numatyta vaikštynių „dramaturgija“.
„Uždaro rato“ ar „pasakos be galo“ principu konstruojamas vaikštynių scenarijus buvo būdingas visų Lietuvos regionų Užgavėnėms. Atskirų scenelių veiksmingumas ir žaismė priklausė nuo konfliktu grįsto kaukių suporavimo (pvz. Angelas-Velnias) ir persirengėlių sugebėjimo improvizuoti įtraukiant į veiksmą aplankytus žmones. Šiandien Užgavėnių tradicija persikelia į miestus, bet milžiniškoje minioje atsidūrusi šventė atrodo lyg sutrikusi, lyg dar ieškanti kaip prisitaikyti. Miestuose dažniausiai apsiribojama tik veidą dengiančių kaukių demostravimu, užmirštant ir kostiumą ir vaidybinę personažų gyvybę. Be šių komponentų šventė atrodo nepilna, o tradicija vėsta. XX a. pradžios Alsėdžių gyventojai koregavo Užgavėnes nepažeisdami šventės visumos, todėl jų kūrybinė iniciatyva šiandien atrodo kaip tradicijos tąsa. Iš jų galėtų pasimokyti XXI a. miestiečiai, nes dabarties Užgavėnėms dar trūksta alsėdiškių sugebėjimo derinti laiko išsaugotus elementus su naujovėmis.
PIRMASIS LIETUVOS DIDIŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LĖLININKAS
Lietuvoje pirmas žinomas lėlininko paminėjimas siekia XV a. pabaigą, kai tūlas Vaškas iš Vilniaus (Wasko z Wilna) buvo įrašytas į Varšuvos teismo knygas. Kartu su Vilniaus pirkliais per Lenkiją keliavusį Vašką užpuolė plėšikai. Jie atėmė iš Vaško lėles bei turėtus keturis auksinus. Plėšikai buvo sulaikyti ir teisiami. Nukentėjęs Vaškas irgi dalyvavo teisme ir dėl to buvo įrašytas į teismo knygas. Šį faktą atradę lenkų istorikai Vašką vadina „keliaujančiu komedijantu“, kuris lenkiškose žemėse demonstravo teatrines (animuojamas) lėles. Pasak istorikų, Vašką galima priskirti to meto Europoje populiariems linksmintojams. Jiems priklausė viešus pasirodymus rengę pavieniai artistai: dainininkai, deklamuotojai, muzikantai, žonglieriai ir antikinę mimo tradiciją tęsę juokdariai. Lėlininkai atskiros grupės nesudarė, bet animuojančias lėles savo programose naudojo kitų sričių linksmintojai. Dažniau lėlės minimos žonglierių pasirodymuose, o juokdarių pokštuose naudotas teatrinės lėlės atitikmuo – marotte arba marot – tapo privalomu juokdario atributu.
Juokdario rankose laikoma marotė buvo lyg savotiška karališkojo skeptro parodija, kaip vietoj karūnos – kepurė „su asilo ausimis“ ir barškaliukais, o pats juokdarys vadintas „kvailių šalies karaliumi“. Marotės išvaizda kartojo gyvą juokdarį, buvo jo antrininku. Juokdarys galėjo įtraukti lėlę į vaidinamus dialogus, bendrauti kaip su gyva būtybe: sukiojant rankoje kotą – sukiojosi galvelė, kratant kotą – marotė drebėjo ir t.t... Tokiu būdu marotė juokdariui pavadavo animuojamą marionetę. Sąsajas su lėlių teatru liudija ir pavadinimų giminystė: kai kurie lingvistai žodį „marionette“ kildina iš „marotte“.
XV a. pr. juokdariai jau buvo plačiai žinomi Vakarų Europos šalyse. Klajodami jie dalyvavo paprastų žmonių susibūrimuose, pasirodydavo mugėse ir miestų šventėse – gyveno iš to, ką surinkdavo vaidindami. Ypač talentingi juokdariai buvo pastoviai išlaikomi didikų pilyse ir karalių rūmuose. Nuosavą juokdarį turėjo net kryžiuočių Didysis Ordino Magistras Russdorfas. Jį linksmino specialiai apmokytas juokdarys Henne. Kryžiuočių sostinėje Marienburge juokdariai buvo mokomi tikslingais pokštais ir sąmojais daryti reikiamą poveikį publikai, o klajoklišką (gastrolinį) juokdarių būdą Ordinas naudojo kaip priedangą slaptoms misijoms ir šnipinėjimui. Asmeniniai rūmų juokdariai buvo branginami ir tik bičiulystės ir palankumo vardan juos trumpam skolindavo kitiems valdovams.
Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje juokdariai dar nesireiškė. Didysis Kunigaikštis Vytautas savo rūmuose pramogai laikė „nykštukus“, bet mėgo ir sąmojį, ir pats nevengdavo pajuokauti. Tai žinodamas Ordinas 1426 m., kai Vytautas rengė žygį prieš Pskovą, atsiuntė jam juokdarį Hennę. Vytautui patikę Henne pokštai, todėl kitais metais, kai vėl rengėsi į karo žygį, jau pats Vytautas kreipėsi laišku į Ordino Magistrą Russdorfą, prašydamas atsiųsti Hennę... Tarp juokdarių galėjo sukiotis ir mums žinomas „Wasko z Wilna“, nuo kurio šiandien savo lėlių teatro istoriją pradeda Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos lėlininkai.
Popieriaus teatras
Popieriaus teatras – tai iš kartono pagamintas mažas (50-60 cm) scenos modelis, ant kurio užklijuoti portalo, kulisų ir dekoracijų piešiniai kuria realaus trimačio teatro įspūdį. Popierinėje scenoje vaidina tokie pat popieriniai, nupiešti ir iškirpti personažai.
Popieriaus teatras Europoje išpopuliarėjo XIX a., po Napoleono karų, kai pramonės pažanga leido spaustuvėms masiškai tiražuoti įvairius leidinius, tame tarpe ir pieštus popieriaus teatro komplektus. Pirmieji šio pobūdžio leidiniai buvo atspausdinti Anglijoje ir iškart užkariavo paprastų miestiečių namus. Popieriaus teatras atspindėjo to meto scenos madas ir tradicijas, bet tiesioginio ryšio su profesionaliu teatru neturėjo. Tai buvo mėgėjiška miesto salonų pramoga, ilgainiui atsidūrusi vaikų žaidimų kambariuose, todėl šiandien popieriaus teatras dar vadinamas žaisliniu teatru (angl. Toy Theatre).
Mūsų laikais popieriaus teatras priskiriamas lėlių arba objektų teatrui ir vis dažniau jo principais ir išraiškos priemonėmis naudojasi režisieriai ir scenografai, kurdami profesionalius spektaklius. Vokietijos mieste Prece nuo 1988 m. pastoviai rengiamas vien popieriaus teatrui skirtas tarptautinis festivalis, o XIX a. spaudiniai susilaukia pakartotinų leidimų.
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektakliui „Saulės vaduotojas“ (2014 m.) popieriaus teatro sceną bei personažus sukūrė dailininkas Mikalojus Vilutis.
Popieriaus teatras
Popieriaus teatras – tai iš kartono pagamintas mažas (50-60 cm) scenos modelis, ant kurio užklijuoti portalo, kulisų ir dekoracijų piešiniai kuria realaus trimačio teatro įspūdį. Popierinėje scenoje vaidina tokie pat popieriniai, nupiešti ir iškirpti personažai.
Popieriaus teatras Europoje išpopuliarėjo XIX a., po Napoleono karų, kai pramonės pažanga leido spaustuvėms masiškai tiražuoti įvairius leidinius, tame tarpe ir pieštus popieriaus teatro komplektus. Pirmieji šio pobūdžio leidiniai buvo atspausdinti Anglijoje ir iškart užkariavo paprastų miestiečių namus. Popieriaus teatras atspindėjo to meto scenos madas ir tradicijas, bet tiesioginio ryšio su profesionaliu teatru neturėjo. Tai buvo mėgėjiška miesto salonų pramoga, ilgainiui atsidūrusi vaikų žaidimų kambariuose, todėl šiandien popieriaus teatras dar vadinamas žaisliniu teatru (angl. Toy Theatre).
Mūsų laikais popieriaus teatras priskiriamas lėlių arba objektų teatrui ir vis dažniau jo principais ir išraiškos priemonėmis naudojasi režisieriai ir scenografai, kurdami profesionalius spektaklius. Vokietijos mieste Prece nuo 1988 m. pastoviai rengiamas vien popieriaus teatrui skirtas tarptautinis festivalis, o XIX a. spaudiniai susilaukia pakartotinų leidimų.
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektakliui „Saulės vaduotojas“ (2014 m.) popieriaus teatro sceną bei personažus sukūrė dailininkas Mikalojus Vilutis.
GYVASIS LĖLIŲ MUZIEJUS
Gyvasis lėlių muziejus duris atvėrė 2006 metų gegužės 6-ąją, minint Lietuvos profesionalaus lėlių teatro 70-metį (ekspozicijos autoriai – R. Driežis ir A. Bagočiūnaitė Paukštienė).
Teatro „Lėlė“ muziejaus ekspozicija yra jaukiai įkurdinta rūsio erdvėse, greta Mažosios salės. Čia išdėstyta daugybė lėlių, kaukių, scenografijos elementų ir visi šie „stebuklai“ padaryti tame pačiame pastate esančiose dirbtuvėse. Ekspozicija nuolat atnaujinama, todėl muziejus vadinamas „gyvuoju“.
Muziejuje saugomi ir eksponuojami nebevaidinamų „Lėlės“ spektaklių turtai. Taip pat yra saugomi ir keli išskirtiniai eksponatai, sukurti ne „Lėlėje“: tai lietuvių profesionalaus lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetės.
Be nuolatinės ekspozicijos, kurią lankytojams pristato profesionalūs lėlininkai, muziejus rengia temines parodas, seminarus, edukacines dirbtuves, skelbia publikacijas lėlių teatro istorijos klausimais kultūrinėje spaudoje, rūpinasi spektaklių vaizdo ir garso įrašų, archyvinių aplankų parengimu ir leidyba, dalyvauja kitų institucijų parodose.
2020 m. atsinaujinęs muziejus pristato ekspoziciją, sukurtą remiantis edukacinėmis idėjomis (ekspozicijos autorius – R. Driežis). Kokie yra teatrinių lėlių tipai? Kaip atsirado žodžio „marionetė“ pavadinimas? Kokie garsūs režisieriai ir dailininkai kūrė spektaklius Vilniaus teatre „Lėlė“? Kaip namų sąlygomis padaryti lėlę? Kuo lėlių teatras ypatingas ir skiriasi nuo kitų menų? – tai sužinosite virtualiai apsilankę Gyvajame lėlių muziejuje. Šią kelionę lydi ilgamečio „Lėlės“ kompozitoriaus F. Latėno muzika spektakliui „Cirkas yra cirkas“ (1982 m.).
Stasys Ušinskas
Stasys Ušinskas – Lietuvos dailininkas, lėlininkas, vitražistas, scenografas, pedagogas. Jis gimė 1905 m. Pakruojyje. 1925-1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą. Jo mokytojais buvo Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas ir kt. 1929-1933 m. Paryžiaus Moderniojo meno akademijoje Ušinskas studijavo scenografiją pas A. Exster ir tapybą pas F. Léger, o Valstybinėje aukštojoje taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Metiers) – vitražą pas H. M. Magne.
Dar mokydamasis Paryžiuje susidomėjo lėlių teatru, svajojo jį įkurti Lietuvoje. Baigęs studijas dailininkas grįžo į Kauną. Pakviestas režisieriaus A. Olekos-Žilinsko Ušinskas dirbo scenografu Kauno valstybės teatre, Jaunųjų teatre, tapė, kūrė vitražus, dalyvavo parodose. S. Ušinskas buvo vienas ryškiausių „art deco“ meno krypties, kuri Europos ir JAV mene pasireiškė po Pirmojo pasaulinio karo, atstovų Lietuvoje.
1933 m. S. Ušinskas pradėjo kurti marionetes. Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera ir Marionečių teatro atidarymas įvyko 1936 m. gegužės 6 d., Kauno „Metropolitain“ kino teatre (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras): spektaklyje vaidino S. Ušinsko marionetės; skambėjo specialiai sukurta Viktoro Kuprevičiaus muzika; lėles vedžiojo Napoleonas Nakas, Petras Zulonas, Jonas Kalvaitis, Olga Mažeikytė ir Monika Mironaitė.
S. Ušinsko veikla apėmė visus lėlių teatro aspektus: kūrė ir gamino lėles (už marionečių patobulinimą 1940-aisiais Amerikoje, JAV, gavo patentą, kuris galioja iki šiol); lėlių ir kaukių teatrui skirtus darbus pradėjo eksponuoti bendrose ir personalinėse parodose; inicijavo pirmą lietuvių autoriaus pjesę lėlių teatrui (Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“); 1938 m. sukūrė marionečių filmą „Storulio sapnas“; paruošė pirmą leidinį, skirtą lėlių teatrui su marionečių ir kaukių piešiniais („Lėlių ir kaukių teatras“, 2005); siekė „tarpdiscipliniškai“ įtraukti lėles ir kaukes į dramos spektaklius; plėtė marionečių reiškimosi erdvę siūlydamas pritaikyti lėles edukacijai, vaikų saviraiškai, žaislų pramonei, reklamai; švietėjiškais pasisakymais spaudoje populiarino lėlių teatro reiškinį; bendradarbiavo su užsienio lėlininkais.
Ne vienoje srityje Ušinskas buvo pirmeivis: dailininkai jį laiko monumentaliosios lietuvių tapybos pradininku – lietuviškos vitražo mokyklos įkūrėju; kinematografininkai – pirmo garsinio marionečių filmo autoriumi; lėlininkai jį vadina profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininku.
Šešėlių teatras
Šešėlių teatras – iš siluetų ir šviesos komponuojamas reginys ekrane, žinomas nuo seniausių laikų. Ši animacinio teatro forma gimė Rytuose, vaizdavo dievų arba dvasių gyvenimą ir buvo religinių ritualų dalimi. Šešėlių reginiai buvo stebimi iš abiejų ekrano pusių, todėl siluetai kartais turėjo drožinėtą reljefą arba piešinį, nors dažniau buvo raižomi iš gyvulių odos.
Europoje šešėlių reginiai žinomi nuo antikos laikų, o tokie šešėlių teatro vaidinimai, kaip mes juos suprantame dabar, Europą pasiekė XVIII amžiuje iš Kinijos. Gyvų žmonių siluetais kuriamus reginius europiečiai vadino „Ispaniškais šešėliais“, o dirbtinai pagamintus – „Kiniškais šešėliais“. XIX a. šešėlių teatras tapo populiaria pramoga – jį demonstravo kabaretų programose ir miestiečių salonuose. Atsiradus kinui šešėlių teatras prarado populiarumą, o šiandien jis vėl atgimsta: šešėlių vaidinimus ėmė kurti profesionalūs lėlininkai, rengiami tarptautiniai šešėlių teatro festivaliai. Šešėlių teatro elementus noriai naudoja dramos bei operų režisieriai ir netgi choreografai.
XX a. II pusėje Vilniaus dailės institute būsimiems scenografams teatro istoriją ir scenos technikas dėstė Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjas Balys Lukošius. 1975 m. Lukošius paskaitoms parašė konspektą „Šešėlinių lėlių teatras“. Juo pirmą kartą pabandyta profesionaliai supažindinti su šia scenos menų rūšimi. Nuo tada lietuviškojo šešėlių teatro plėtotė ėmė sietis su Vilniaus teatro „Lėlė“ trupe. Su ja dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras 1982 m. Lietuvos televizijoje sukūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų šešėlių spektaklį „Šėmas jautelis“.
Vilniaus teatre „Lėlė“ šiuo metu vaidinami du šešėlių spektakliai – tai N. Indriūnaitės ir A. Bagočiūnaitės Paukštienės „Baltos pasakos“ (pagal H. Ch. Anderseną, premjera – 2005 m.) bei „Sniego karalienė“ (pagal H. Ch. Anderseną, premjera – 2013 m.).
Mechaninis teatras
Mechaninio arba automatų teatro pavadinimą pirmas ėmė vartoti mechanikas Gottfriedas Hautschas iš Niurnbergo XVIII a., bet šio tipo teatrai žinomi nuo antikos laikų. Tyrinėtojai išskiria tris mechaninio teatro rūšis: 1) atgiję paveikslai arba vadinamasis Teatrum mundi, kuriuose figūros ar objektai judėdavo tapytų dekoracijų fone; 2) mechaninių figūrų arba automatų kabinetai; 3) pavieniai automatai.
Tiek antikoje, tiek viduramžiais mechaninis teatras buvo įrengiamas šventovėse, siekiant sustiprinti religinių apeigų poveikį. Žinomi ir pasaulietiniai mechaninio teatro reiškiniai, vaizduojantys efektingas jūrų mūšio, miesto panoramų ar egzotiškų peizažų scenas. Tokie bandymai Europoje išpopuliarėjo XVIII a. – to meto vilniečiai irgi matė mechaninio teatro vaidinimus.
XVIII a. pabaigoje ir pirmoje XIX a. pusėje mechaninis teatras išgyveno pakilimą, kurį sąlygojo itin aktyvus technikos vystymasis. Mechaninio teatro vaidinimai užėmė baletų, operų ir dramos teatrų sales, o mechaniko profesija tapo patraukli ir pelninga.
Šiandien mechaninio teatro tradicija priskiriama lėlių teatrui, nors ji paliko pėdsaką ir kino kilmės istorijoje – kinetozografiniai (graik. kinetos – judantis, zoon – gyvis, grapho – rašau) teatrai laikomi tarpine grandimi tarp šešėlių teatro ir kinematografo.
Lietuvoje dar gyva archaiškoji šio teatro forma (mechaninės bažnyčių prakartėlės). Ją naudoja ir profesionalūs lėlininkai – 1989 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ Vitalijaus Mazūro spektaklyje „Ak vija, pinavija“ žąsiukų pulką vaidino mechaniškai animuojamos figūrėlės.
Teatre mechaniko profesiją šiandien tęsia lėlių meistrai, dailininko sukurtą personažo eskizą paverčiantys lėlininko instrumentu.
Marionečių teatras
Marionetė – teatro lėlių rūšis, žinoma nuo seniausių laikų. Pavadinimas (pranc.) „Marionnette“ atsirado vėliau. Jis kildinamas nuo Kristaus motinos Marijos vardo (Marie, Marion, Mariotte), kuomet figūrėlės vaidino Kristaus gimimo misterijas. Dabar marionetė yra tarptautinė sąvoka: profesionalūs lėlininkai marionetėmis vadina konkrečią teatro lėlių rūšį, kuri animuojama iš viršaus siūlais, virvelėmis ar vielutėmis, sujungtomis su valdymo kryžme, vage ar staklelėmis.
XVIII a. marionečių teatrą savo dvare Nesvyžiuje turėjo Lietuvos didikai Radvilos.
Su marionetėmis buvo vaidinama pirmąjame profesionaliame lietuviškame lėlių spektaklyje „Silvestas Dūdelė“ (1936). Šio pirmojo „Marionečių teatro“ įkūrėjas Stasys Ušinskas parašė marionečių gamybos vadovėlį („Lėlių ir kaukių teatras“, Vilnius, LTMKM, 2005), taip pat Ušinskas 1940 m. gavo JAV patentų bendrovės liudijimą „už marionečių technikos patobulinimus“.
2019 m. UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ įtraukė marionečių patento brėžinius į nacionalinį registrą.
Kinas iki kino: miriorama
Vos daugiau kaip prieš šimtmetį atsiradęs kinas, savo kilmės istorijoje mini tūkstančio metų senumo reiškinius, kuriuos istorikai priskiria lėlių teatrui. Nuo seniausių laikų žmonijai žinomas „šešėlių ekranas“ ar mechaninio teatro „atrakcionų montažai“ arba XIX a. pieštos mirioramų „kadruotės“ šiandien yra tapę ir kino, ir lėlių teatro istorijos faktais.
Kino pradžią įprasta sieti su mokslo pažanga, kai XIX a. gale buvo išrasti filmavimo ir kino rodymo aparatai, bet idėjų, temų, žanrų paieška vyko dar „iki kino“ – pieštų mirioramų „judančiame paveiksle“. Piešinys anuomet turėjo dokumento statusą, nes iki fotografijos išradimo žiūrovai piešinį suvokė kaip realybės patvirtinimą. Mirioramų reginiai galėjo vaizduoti šventųjų gyvenimus ir realių asmenybių biografijas, istorinius įvykius ir karo mūšius, įvairius nuotykius ir „dokumentinius“ siužetus apie gamtą, tolimas šalis ir kt. Piešinys buvo komponuojamas ilgoje popieriaus ar drobės juostoje ir demonstruojamas įstačius piešinio ritinį tarp dviejų ašių, į mirioramos rėmą. Sukant ašies rankenėlę vaizdai slenka ir keičiasi, o animatorius juos komentuoja, jungdamas į rišlų pasakojimą. Piešinio juostos plotis galėjo siekti 2 metrus, nelygu kokioj patalpoj ir kokiam žiūrovų kiekiui buvo rodoma. Į mirioramų reginius žiūrovai patekdavo nusipirkę bilietus, kaip šiandien perka eidami į kino teatrus. Mažesnės mirioramos demonstruotos lauke – tada „ekranas“ buvo uždengiamas gaubtu su skylute vieno žiūrovo akims, kad reginį matytų tik tas, kas užmokėjo.
XIX - XX a. sandūroje mirioramas išstūmė atsiradęs kinas. Nepaisant to, mirioramų teikiamas galimybes iki šiol naudoja dramos ir lėlių teatro scenografai.
Stasys Ušinskas
Stasys Ušinskas – Lietuvos dailininkas, lėlininkas, vitražistas, scenografas, pedagogas. Jis gimė 1905 m. Pakruojyje. 1925-1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą. Jo mokytojais buvo Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas ir kt. 1929-1933 m. Paryžiaus Moderniojo meno akademijoje Ušinskas studijavo scenografiją pas A. Exster ir tapybą pas F. Léger, o Valstybinėje aukštojoje taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Metiers) – vitražą pas H. M. Magne.
Dar mokydamasis Paryžiuje susidomėjo lėlių teatru, svajojo jį įkurti Lietuvoje. Baigęs studijas dailininkas grįžo į Kauną. Pakviestas režisieriaus A. Olekos-Žilinsko Ušinskas dirbo scenografu Kauno valstybės teatre, Jaunųjų teatre, tapė, kūrė vitražus, dalyvavo parodose. S. Ušinskas buvo vienas ryškiausių „art deco“ meno krypties, kuri Europos ir JAV mene pasireiškė po Pirmojo pasaulinio karo, atstovų Lietuvoje.
1933 m. S. Ušinskas pradėjo kurti marionetes. Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera ir Marionečių teatro atidarymas įvyko 1936 m. gegužės 6 d., Kauno „Metropolitain“ kino teatre (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras): spektaklyje vaidino S. Ušinsko marionetės; skambėjo specialiai sukurta Viktoro Kuprevičiaus muzika; lėles vedžiojo Napoleonas Nakas, Petras Zulonas, Jonas Kalvaitis, Olga Mažeikytė ir Monika Mironaitė.
S. Ušinsko veikla apėmė visus lėlių teatro aspektus: kūrė ir gamino lėles (už marionečių patobulinimą 1940-aisiais Amerikoje, JAV, gavo patentą, kuris galioja iki šiol); lėlių ir kaukių teatrui skirtus darbus pradėjo eksponuoti bendrose ir personalinėse parodose; inicijavo pirmą lietuvių autoriaus pjesę lėlių teatrui (Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“); 1938 m. sukūrė marionečių filmą „Storulio sapnas“; paruošė pirmą leidinį, skirtą lėlių teatrui su marionečių ir kaukių piešiniais („Lėlių ir kaukių teatras“, 2005); siekė „tarpdiscipliniškai“ įtraukti lėles ir kaukes į dramos spektaklius; plėtė marionečių reiškimosi erdvę siūlydamas pritaikyti lėles edukacijai, vaikų saviraiškai, žaislų pramonei, reklamai; švietėjiškais pasisakymais spaudoje populiarino lėlių teatro reiškinį; bendradarbiavo su užsienio lėlininkais.
Ne vienoje srityje Ušinskas buvo pirmeivis: dailininkai jį laiko monumentaliosios lietuvių tapybos pradininku – lietuviškos vitražo mokyklos įkūrėju; kinematografininkai – pirmo garsinio marionečių filmo autoriumi; lėlininkai jį vadina profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininku.
Užgavėnių kaukės
Kaukių teatras šiandien priskiriamas lėlių teatrui, o šias atskiras rūšis jau tarpukaryje susiejo mūsų profesionalaus lėlių teatro pradininkas Stasys Ušinskas. Savo knygoje „Lėlių ir kaukių teatras“ jis siūlė atgaivinti senovines Užgavėnių tradicijas „vartojant pasigamintas kaukes mokyklose“. Taip jaunoji karta buvo skatinama pažvelgti į tradiciją kūrybiškai. Naujovių į kalendorinių švenčių papročius įnešdavo ir liaudies menininkai. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma XX a. pradžios autorinė Užgavėnių kaukių kolekcija pasižymi netikėtais personažais ir savita drožybos maniera.
Šių kaukių autorius Kazys Varnelis (1871-1945) buvo savamokslis Alsėdžių miestelio (Plungės r.) meistras. Savo apylinkėje jis atlikdavo staliaus darbus, dažydavo bažnyčias ir droždavo dievukus. Dievdirbystei būdingos santūresnės medžio faktūros, bei griežtesnė detalių atranka pastebimos ir K. Varnelio drožtose kaukėse, todėl jo kūriniai išsiskiria iš gausios lietuviškų kaukių panoramos. Išlikę Alsėdžių persirengėlių nuotraukos liudija, jog personažų atributai (ugninis Angelo kardas, Laiko kirvukas, Giltinės dalgis), kostiumai ir jų detalės (Velnio ir Angelo sparnai, Stražniko aksesuarai) kartu su kaukėmis sudarė stilingą ansamblį ir tapo itin ryškiu lietuviško liaudies teatro pavyzdžiu.
Varnelio kaukes aprašęs „Alkos“ muziejaus mokslinis bendradarbis Vitas Valatka atkreipė dėmesį į šios kolekcijos novatoriškumą, nes be tradicinių personažų (Velnias, Giltinė, Daktaras, Stražnikas) joje yra ir pačių komplekto sumanytojų išgalvoti veikėjai (Laikas, Angelas, Aptiekorius). Šio kaukių ansamblio iniciatoriumi buvo K. Varnelio pusbrolis Domininkas Varnelis. Jis irgi gyveno Alsėdžiuose ir su dviem kaimynais turėjo kaukių komplektą, kurį sudarė Ožio, Žydo ir Velnio kaukės. 1921 m. prieš Užgavėnes susirinkę karnavalo dalyviai išsikalbėjo, jog vaikštant su Ožiu esą daug nepatogumų. Geriau būtų, jeigu visi persirengėliai vaidintų „žmogiškus“ personažus. Taip buvo sumanyta septynių kaukių grupė ir numatyta vaikštynių „dramaturgija“.
„Uždaro rato“ ar „pasakos be galo“ principu konstruojamas vaikštynių scenarijus buvo būdingas visų Lietuvos regionų Užgavėnėms. Atskirų scenelių veiksmingumas ir žaismė priklausė nuo konfliktu grįsto kaukių suporavimo (pvz. Angelas-Velnias) ir persirengėlių sugebėjimo improvizuoti įtraukiant į veiksmą aplankytus žmones. Šiandien Užgavėnių tradicija persikelia į miestus, bet milžiniškoje minioje atsidūrusi šventė atrodo lyg sutrikusi, lyg dar ieškanti kaip prisitaikyti. Miestuose dažniausiai apsiribojama tik veidą dengiančių kaukių demostravimu, užmirštant ir kostiumą ir vaidybinę personažų gyvybę. Be šių komponentų šventė atrodo nepilna, o tradicija vėsta. XX a. pradžios Alsėdžių gyventojai koregavo Užgavėnes nepažeisdami šventės visumos, todėl jų kūrybinė iniciatyva šiandien atrodo kaip tradicijos tąsa. Iš jų galėtų pasimokyti XXI a. miestiečiai, nes dabarties Užgavėnėms dar trūksta alsėdiškių sugebėjimo derinti laiko išsaugotus elementus su naujovėmis.
Mechaninis teatras
Mechaninio arba automatų teatro pavadinimą pirmas ėmė vartoti mechanikas Gottfriedas Hautschas iš Niurnbergo XVIII a., bet šio tipo teatrai žinomi nuo antikos laikų. Tyrinėtojai išskiria tris mechaninio teatro rūšis: 1) atgiję paveikslai arba vadinamasis Teatrum mundi, kuriuose figūros ar objektai judėdavo tapytų dekoracijų fone; 2) mechaninių figūrų arba automatų kabinetai; 3) pavieniai automatai.
Tiek antikoje, tiek viduramžiais mechaninis teatras buvo įrengiamas šventovėse, siekiant sustiprinti religinių apeigų poveikį. Žinomi ir pasaulietiniai mechaninio teatro reiškiniai, vaizduojantys efektingas jūrų mūšio, miesto panoramų ar egzotiškų peizažų scenas. Tokie bandymai Europoje išpopuliarėjo XVIII a. – to meto vilniečiai irgi matė mechaninio teatro vaidinimus.
XVIII a. pabaigoje ir pirmoje XIX a. pusėje mechaninis teatras išgyveno pakilimą, kurį sąlygojo itin aktyvus technikos vystymasis. Mechaninio teatro vaidinimai užėmė baletų, operų ir dramos teatrų sales, o mechaniko profesija tapo patraukli ir pelninga.
Šiandien mechaninio teatro tradicija priskiriama lėlių teatrui, nors ji paliko pėdsaką ir kino kilmės istorijoje – kinetozografiniai (graik. kinetos – judantis, zoon – gyvis, grapho – rašau) teatrai laikomi tarpine grandimi tarp šešėlių teatro ir kinematografo.
Lietuvoje dar gyva archaiškoji šio teatro forma (mechaninės bažnyčių prakartėlės). Ją naudoja ir profesionalūs lėlininkai – 1989 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ Vitalijaus Mazūro spektaklyje „Ak vija, pinavija“ žąsiukų pulką vaidino mechaniškai animuojamos figūrėlės.
Teatre mechaniko profesiją šiandien tęsia lėlių meistrai, dailininko sukurtą personažo eskizą paverčiantys lėlininko instrumentu.
Šėpa
Viena seniausių liaudies lėlių teatro formų. Jos sietinos su XVI a. atsiradusia tradicija per kalėdinius vaidinimus naudoti medines lėles, kuriomis buvo pasakojama Kristaus gimimo scena. Šie vaidinimai rodyti dviejų-trijų aukštų dėžėje, naudojant kotines lėles. Viršutinėje dalyje vaidinti evangelijų siužetai, o apatinėje – buitinės intermedijos. XIX a. pab. ir XX a. pr. populiarios buvo religinės ir politinės temos. Lietuvoje šis teatro tipas buvo ypač populiarus Sąjūdžio metais: studentų vaidinamos „Šėpos teatro“ satyros tapo laikmečio ženklu (žodis „šėpa“ tuomet buvo priimtas į bendrinę lietuvių kalbą; šiuo terminu šiandien įvardiname teatro tipą, kurį lenkai vadina „szcopka“, baltarusiai – „batleika“, ukrainiečiai – „vertep“).
Kotinė lėlė
Lėlės tipas, naudojamas šėpos teatro vaidinimuose. Ją sudaro tik lazdelė ir ant jos įtaisyta personažo figūrėlė. Lazdelė – kotas – atstoja šiai rūšiai ir konstrukciją ir valdymo mechanizmą. Rankoje sukiojant lazdelę lėlė dairosi, kilstelint – lėlė šokteli, stumiant stačią lazdelę – lėlė eina ir pan. Ekspresijos judesiui suteikia laisvai pritvirtintos lėlės rankos ir kojos.
Lazdelinė lėlė
Teatro lėlių rūšis, kuri valdoma lazdelėmis, pritvirtinamomis prie lėlės rankų ir liemens. Tai viena seniausių lėlių rūšių, žinota jau prieš tris tūkstančius metų Indonezijos Javos saloje. XX a. profesionaliam teatre pirmasis šias lėles ėmė naudoti austrų lėlininkas Richard‘as Teschner‘is, savą lazdelinės lėlės versiją sukūrė rusų lėlininkai Jefimovai. Lazdelinės lėlės Lietuvoje paplito sovietmečiu.
Siluetinė lėlė
Šio tipo lėlės naudojamos šešėlių teatro vaidinimuose. Šešėlių teatro forma gimė Rytuose, vaizdavo dievų arba dvasių gyvenimą ir buvo religinių ritualų dalis. Personažų siluetai dažniausia kerpami iš popieriaus ar plonesnio kartono. Jiems valdyti prie nugarėlės pritvirtinama ilgesnė lazdelė ar vielutė. Tarp šviesos šaltinio ir paviljoną atstojančio ekrano atsidūręs siluetas reginyje dalyvauja netiesiogiai – publikai matomas tik jo metamas šešėlis.
Hampelmanas
Vokiškos tradicijos animuojama lėlė - žaislas (vok. Hampel – mostaguoti, mosikuoti (rankomis), mėtyti į šalis kojas, spurdėti; Mann – žmogus). Paprastai vaizduojami pajacai, juokdariai, klounai. Jie būna plokšti, iš kartono arba fanieros: timptelėjus virvelę lėlės rankos ir kojos kyla ir leidžiasi žemyn, sukurdamos šokio įspūdį.
Hampelmanas
Vokiškos tradicijos animuojama lėlė - žaislas (vok. Hampel – mostaguoti, mosikuoti (rankomis), mėtyti į šalis kojas, spurdėti; Mann – žmogus). Paprastai vaizduojami pajacai, juokdariai, klounai. Jie būna plokšti, iš kartono arba fanieros: timptelėjus virvelę lėlės rankos ir kojos kyla ir leidžiasi žemyn, sukurdamos šokio įspūdį.
Gapitinė lėlė
Gimininga lazdelinei lėlei, tačiau skiriasi tuo, kad yra papildyta gapito prietaisu, kuris pritvirtinamas prie lėlės galvą laikančios lazdelės. Gapito pagalba lėlės galva gali judėti įvariomis kryptimis.
Pirštininė lėlė
Vienas paprasčiausių ir labiausiai paplitusių lėlių tipų. Sutinkama įvairiose kultūrose, visame pasaulyje. Kadangi pirštininės lėlės neturi sudėtingos valdymo technikos, yra lengvai pagaminamos, todėl dažniausiai jos naudotos gatvės vaidinimuose. Tokia lėlė valdoma paprastai, plaštaką įkišus į lėlės-pirštinės vidų. Rodomuoju pirštu valdoma galva, nykščiu ir viduriniuoju – jos rankos. Tradiciniame teatre pirštininėmis lėlėmis aktoriai vaidina už specialios širmos.
Juodasis kabinetas
Scenografijos sprendimas, skirtas kurti optinę scenos iliuziją, kuomet juodoje scenoje žiūrovas regi tik „atgijusius“ apšviestus objektus, o juos animuojantys aktoriai, vilkintys juodais kostiumais, tampa nematomais scenoje.
Juodasis kabinetas
Scenografijos sprendimas, skirtas kurti optinę scenos iliuziją, kuomet juodoje scenoje žiūrovas regi tik „atgijusius“ apšviestus objektus, o juos animuojantys aktoriai, vilkintys juodais kostiumais, tampa nematomais scenoje.
Bunraku
Japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Jos pagrindas – lėlių judesio, deklamacijos ir muzikos sintezė. Tradiciniuose vaidinimuose bunrakų tipo lėlę valdo keli aktoriai. Supaprastintas japonų bunraku lėlių teatro variantas atkeliavo į vakarus XX a. ir šiandien vadinamas Stalo (angl.-Table-top) arba Planšetinių lėlių teatru: aktoriai tokias lėles valdo nesislėpdami, laikydami lėlės nugaroje esančias lazdeles arba rankenėles. Su planšetinėmis lėlėmis įprastai vaidinama ant stalo aukščio scenos.
Pirštininė lėlė
Vienas paprasčiausių ir labiausiai paplitusių lėlių tipų. Sutinkama įvairiose kultūrose, visame pasaulyje. Kadangi pirštininės lėlės neturi sudėtingos valdymo technikos, yra lengvai pagaminamos, todėl dažniausiai jos naudotos gatvės vaidinimuose. Tokia lėlė valdoma paprastai, plaštaką įkišus į lėlės-pirštinės vidų. Rodomuoju pirštu valdoma galva, nykščiu ir viduriniuoju – jos rankos. Tradiciniame teatre pirštininėmis lėlėmis aktoriai vaidina už specialios širmos.
Bunraku
Japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Jos pagrindas – lėlių judesio, deklamacijos ir muzikos sintezė. Tradiciniuose vaidinimuose bunrakų tipo lėlę valdo keli aktoriai. Supaprastintas japonų bunraku lėlių teatro variantas atkeliavo į vakarus XX a. ir šiandien vadinamas Stalo (angl.-Table-top) arba Planšetinių lėlių teatru: aktoriai tokias lėles valdo nesislėpdami, laikydami lėlės nugaroje esančias lazdeles arba rankenėles. Su planšetinėmis lėlėmis įprastai vaidinama ant stalo aukščio scenos.
Kaukė
Aktoriaus veidą dengianti priemonė. Kaukės buvo neasiejama antikinių laikų dramos vaidinimų dalis, renesanso metu kaukių komedija (Commedia dell'arte) sudarė atskirą scenos meną, o šiais laikais kaukių teatras priskiriamas lėlių teatrui.
Kinas iki kino: miriorama
Vos daugiau kaip prieš šimtmetį atsiradęs kinas, savo kilmės istorijoje mini tūkstančio metų senumo reiškinius, kuriuos istorikai priskiria lėlių teatrui. Nuo seniausių laikų žmonijai žinomas „šešėlių ekranas“ ar mechaninio teatro „atrakcionų montažai“ arba XIX a. pieštos mirioramų „kadruotės“ šiandien yra tapę ir kino, ir lėlių teatro istorijos faktais.
Kino pradžią įprasta sieti su mokslo pažanga, kai XIX a. gale buvo išrasti filmavimo ir kino rodymo aparatai, bet idėjų, temų, žanrų paieška vyko dar „iki kino“ – pieštų mirioramų „judančiame paveiksle“. Piešinys anuomet turėjo dokumento statusą, nes iki fotografijos išradimo žiūrovai piešinį suvokė kaip realybės patvirtinimą. Mirioramų reginiai galėjo vaizduoti šventųjų gyvenimus ir realių asmenybių biografijas, istorinius įvykius ir karo mūšius, įvairius nuotykius ir „dokumentinius“ siužetus apie gamtą, tolimas šalis ir kt. Piešinys buvo komponuojamas ilgoje popieriaus ar drobės juostoje ir demonstruojamas įstačius piešinio ritinį tarp dviejų ašių, į mirioramos rėmą. Sukant ašies rankenėlę vaizdai slenka ir keičiasi, o animatorius juos komentuoja, jungdamas į rišlų pasakojimą. Piešinio juostos plotis galėjo siekti 2 metrus, nelygu kokioj patalpoj ir kokiam žiūrovų kiekiui buvo rodoma. Į mirioramų reginius žiūrovai patekdavo nusipirkę bilietus, kaip šiandien perka eidami į kino teatrus. Mažesnės mirioramos demonstruotos lauke – tada „ekranas“ buvo uždengiamas gaubtu su skylute vieno žiūrovo akims, kad reginį matytų tik tas, kas užmokėjo.
XIX - XX a. sandūroje mirioramas išstūmė atsiradęs kinas. Nepaisant to, mirioramų teikiamas galimybes iki šiol naudoja dramos ir lėlių teatro scenografai.
Kaukė
Aktoriaus veidą dengianti priemonė. Kaukės buvo neasiejama antikinių laikų dramos vaidinimų dalis, renesanso metu kaukių komedija (Commedia dell'arte) sudarė atskirą scenos meną, o šiais laikais kaukių teatras priskiriamas lėlių teatrui.
Kotinė lėlė
Lėlės tipas, naudojamas šėpos teatro vaidinimuose. Ją sudaro tik lazdelė ir ant jos įtaisyta personažo figūrėlė. Lazdelė – kotas – atstoja šiai rūšiai ir konstrukciją ir valdymo mechanizmą. Rankoje sukiojant lazdelę lėlė dairosi, kilstelint – lėlė šokteli, stumiant stačią lazdelę – lėlė eina ir pan. Ekspresijos judesiui suteikia laisvai pritvirtintos lėlės rankos ir kojos.
Širma
Sulankstoma kilnojama sienelė, neretai naudojama kaip uždanga lėlių teatre. Širma būna žmogaus ūgio ir yra skirta už jos pasislėpti aktoriui, kuris virš šios uždangos vaidina lėlėmis.
Širma
Sulankstoma kilnojama sienelė, neretai naudojama kaip uždanga lėlių teatre. Širma būna žmogaus ūgio ir yra skirta už jos pasislėpti aktoriui, kuris virš šios uždangos vaidina lėlėmis.
Šėpa
Viena seniausių liaudies lėlių teatro formų. Jos sietinos su XVI a. atsiradusia tradicija per kalėdinius vaidinimus naudoti medines lėles, kuriomis buvo pasakojama Kristaus gimimo scena. Šie vaidinimai rodyti dviejų-trijų aukštų dėžėje, naudojant kotines lėles. Viršutinėje dalyje vaidinti evangelijų siužetai, o apatinėje – buitinės intermedijos. XIX a. pab. ir XX a. pr. populiarios buvo religinės ir politinės temos. Lietuvoje šis teatro tipas buvo ypač populiarus Sąjūdžio metais: studentų vaidinamos „Šėpos teatro“ satyros tapo laikmečio ženklu (žodis „šėpa“ tuomet buvo priimtas į bendrinę lietuvių kalbą; šiuo terminu šiandien įvardiname teatro tipą, kurį lenkai vadina „szcopka“, baltarusiai – „batleika“, ukrainiečiai – „vertep“).
Siluetinė lėlė
Šio tipo lėlės naudojamos šešėlių teatro vaidinimuose. Šešėlių teatro forma gimė Rytuose, vaizdavo dievų arba dvasių gyvenimą ir buvo religinių ritualų dalis. Personažų siluetai dažniausia kerpami iš popieriaus ar plonesnio kartono. Jiems valdyti prie nugarėlės pritvirtinama ilgesnė lazdelė ar vielutė. Tarp šviesos šaltinio ir paviljoną atstojančio ekrano atsidūręs siluetas reginyje dalyvauja netiesiogiai – publikai matomas tik jo metamas šešėlis.
Šešėlių teatras
Šešėlių teatras – iš siluetų ir šviesos komponuojamas reginys ekrane, žinomas nuo seniausių laikų. Ši animacinio teatro forma gimė Rytuose, vaizdavo dievų arba dvasių gyvenimą ir buvo religinių ritualų dalimi. Šešėlių reginiai buvo stebimi iš abiejų ekrano pusių, todėl siluetai kartais turėjo drožinėtą reljefą arba piešinį, nors dažniau buvo raižomi iš gyvulių odos.
Europoje šešėlių reginiai žinomi nuo antikos laikų, o tokie šešėlių teatro vaidinimai, kaip mes juos suprantame dabar, Europą pasiekė XVIII amžiuje iš Kinijos. Gyvų žmonių siluetais kuriamus reginius europiečiai vadino „Ispaniškais šešėliais“, o dirbtinai pagamintus – „Kiniškais šešėliais“. XIX a. šešėlių teatras tapo populiaria pramoga – jį demonstravo kabaretų programose ir miestiečių salonuose. Atsiradus kinui šešėlių teatras prarado populiarumą, o šiandien jis vėl atgimsta: šešėlių vaidinimus ėmė kurti profesionalūs lėlininkai, rengiami tarptautiniai šešėlių teatro festivaliai. Šešėlių teatro elementus noriai naudoja dramos bei operų režisieriai ir netgi choreografai.
XX a. II pusėje Vilniaus dailės institute būsimiems scenografams teatro istoriją ir scenos technikas dėstė Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjas Balys Lukošius. 1975 m. Lukošius paskaitoms parašė konspektą „Šešėlinių lėlių teatras“. Juo pirmą kartą pabandyta profesionaliai supažindinti su šia scenos menų rūšimi. Nuo tada lietuviškojo šešėlių teatro plėtotė ėmė sietis su Vilniaus teatro „Lėlė“ trupe. Su ja dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras 1982 m. Lietuvos televizijoje sukūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų šešėlių spektaklį „Šėmas jautelis“.
Vilniaus teatre „Lėlė“ šiuo metu vaidinami du šešėlių spektakliai – tai N. Indriūnaitės ir A. Bagočiūnaitės Paukštienės „Baltos pasakos“ (pagal H. Ch. Anderseną, premjera – 2005 m.) bei „Sniego karalienė“ (pagal H. Ch. Anderseną, premjera – 2013 m.).
Gapitinė lėlė
Gimininga lazdelinei lėlei, tačiau skiriasi tuo, kad yra papildyta gapito prietaisu, kuris pritvirtinamas prie lėlės galvą laikančios lazdelės. Gapito pagalba lėlės galva gali judėti įvariomis kryptimis.
Marionečių teatras
Marionetė – teatro lėlių rūšis, žinoma nuo seniausių laikų. Pavadinimas (pranc.) „Marionnette“ atsirado vėliau. Jis kildinamas nuo Kristaus motinos Marijos vardo (Marie, Marion, Mariotte), kuomet figūrėlės vaidino Kristaus gimimo misterijas. Dabar marionetė yra tarptautinė sąvoka: profesionalūs lėlininkai marionetėmis vadina konkrečią teatro lėlių rūšį, kuri animuojama iš viršaus siūlais, virvelėmis ar vielutėmis, sujungtomis su valdymo kryžme, vage ar staklelėmis.
XVIII a. marionečių teatrą savo dvare Nesvyžiuje turėjo Lietuvos didikai Radvilos.
Su marionetėmis buvo vaidinama pirmąjame profesionaliame lietuviškame lėlių spektaklyje „Silvestas Dūdelė“ (1936). Šio pirmojo „Marionečių teatro“ įkūrėjas Stasys Ušinskas parašė marionečių gamybos vadovėlį („Lėlių ir kaukių teatras“, Vilnius, LTMKM, 2005), taip pat Ušinskas 1940 m. gavo JAV patentų bendrovės liudijimą „už marionečių technikos patobulinimus“.
2019 m. UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ įtraukė marionečių patento brėžinius į nacionalinį registrą.
Lazdelinė lėlė
Teatro lėlių rūšis, kuri valdoma lazdelėmis, pritvirtinamomis prie lėlės rankų ir liemens. Tai viena seniausių lėlių rūšių, žinota jau prieš tris tūkstančius metų Indonezijos Javos saloje. XX a. profesionaliam teatre pirmasis šias lėles ėmė naudoti austrų lėlininkas Richard‘as Teschner‘is, savą lazdelinės lėlės versiją sukūrė rusų lėlininkai Jefimovai. Lazdelinės lėlės Lietuvoje paplito sovietmečiu.
GYVASIS LĖLIŲ MUZIEJUS
Gyvasis lėlių muziejus duris atvėrė 2006 metų gegužės 6-ąją, minint Lietuvos profesionalaus lėlių teatro 70-metį (ekspozicijos autoriai – R. Driežis ir A. Bagočiūnaitė Paukštienė).
Teatro „Lėlė“ muziejaus ekspozicija yra jaukiai įkurdinta rūsio erdvėse, greta Mažosios salės. Čia išdėstyta daugybė lėlių, kaukių, scenografijos elementų ir visi šie „stebuklai“ padaryti tame pačiame pastate esančiose dirbtuvėse. Ekspozicija nuolat atnaujinama, todėl muziejus vadinamas „gyvuoju“.
Muziejuje saugomi ir eksponuojami nebevaidinamų „Lėlės“ spektaklių turtai. Taip pat yra saugomi ir keli išskirtiniai eksponatai, sukurti ne „Lėlėje“: tai lietuvių profesionalaus lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetės.
Be nuolatinės ekspozicijos, kurią lankytojams pristato profesionalūs lėlininkai, muziejus rengia temines parodas, seminarus, edukacines dirbtuves, skelbia publikacijas lėlių teatro istorijos klausimais kultūrinėje spaudoje, rūpinasi spektaklių vaizdo ir garso įrašų, archyvinių aplankų parengimu ir leidyba, dalyvauja kitų institucijų parodose.
2020 m. atsinaujinęs muziejus pristato ekspoziciją, sukurtą remiantis edukacinėmis idėjomis (ekspozicijos autorius – R. Driežis). Kokie yra teatrinių lėlių tipai? Kaip atsirado žodžio „marionetė“ pavadinimas? Kokie garsūs režisieriai ir dailininkai kūrė spektaklius Vilniaus teatre „Lėlė“? Kaip namų sąlygomis padaryti lėlę? Kuo lėlių teatras ypatingas ir skiriasi nuo kitų menų? – tai sužinosite virtualiai apsilankę Gyvajame lėlių muziejuje. Šią kelionę lydi ilgamečio „Lėlės“ kompozitoriaus F. Latėno muzika spektakliui „Cirkas yra cirkas“ (1982 m.).