„Wybór“ („Pasirinkimas“) – lėlių teatro iš Vilniaus (Vilniaus teatras „LĖLĖ“) – tai tikras formos teatro šedevras! Stulbinantis ir gražus spektaklis. Ne – dar tiksliau: tai stulbinanti ir graži patirtis. Nors kartu ir skaudžiai liūdna…

Norint suprasti emocijas, kurias sukelia spektaklis, būtina pažinti mažos vengrų mergaitės istoriją, jos pačios aprašytą knygoje „Pasirinkimas. Išgyventi neįsivaizduojama ir gyventi“. Tai sukrečiantys prisiminimai iš Aušvico bei bandymų susidoroti su karo trauma dienoraštis.

Edith Eger gimė Košicėje 1927 metais. Ji mylėjo šokį, nuo vaikystės lankė baleto pamokas, net buvo Vengrijos olimpinės gimnastikos rinktinės narė. Antrojo pasaulinio karo metu žydų šeima pirmiausia buvo perkelta į Košicės getą, o vėliau deportuota į nacistinę koncentracijos stovyklą Aušvice. Atrankos metu, kurią vykdė Josef Mengele, ji išgirdo klausimą, ar šalia esanti moteris yra jos mama, ar sesuo. Nesuvokdama pasekmių, ji patvirtino, kad tai mama… Tai reiškė moteriai mirties nuosprendį dujų kameroje. Tą patį vakarą Mengele liepė jai šokti…

Edith ir jos sesuo Magda išgyveno stovyklą. Po karo Edith emigravo į JAV, tapo psichologe, besispecializuojančia potrauminio streso sutrikimų gydyme. Daugelį metų ji padėjo pacientams išsilaisvinti iš neigiamų minčių, tačiau pati vis dar nešiojosi prisiminimus…

Į Aušvicą Eger sugrįžo tik 1990 metais, būdama 60-ies. Po šios kelionės ji užrašė savo mintis, tačiau knygą išleido tik po daugelio metų – 2017-aisiais, ir ji iškart tapo bestseleriu.

Lietuvių menininkai jos istoriją nusprendė papasakoti šokiu. Kitaip, regis, ir neįmanoma…

Kūnas prisimena tai, ko bijo kalba. Žodyje visada yra riba, prasmės ir talpos kraštas. Žmogaus kūnas kalba be proto leidimo – be žodyno, be vertimo. Žodžiai gali pasakoti apie skausmą, o kūnas šokyje jį atskleidžia dar prieš jam įgaunant pavadinimą. Žodžiais galima aprašyti jausmus, o kūnas juos išgyvena. Teatras ir šokis visa tai dar labiau sustiprina…

Spektaklio kūrėjai į šį skausmingą choreografinį ratą įtraukė ir lėles. Tai keistos figūros… Matome iš lengvų medžiagų sukurtų kūno fragmentų, veidų, sudraskytų žmonių, gyvūnų ar neapibrėžtų objektų paradą. Tai galinga ir daugiareikšmė metafora – traumos ir atminties materializacija, kuri gali sugrįžti tik fragmentais, niekada kaip visuma. Kaip teigia kūrėjai, tai „fragmentai, trumpi momentai ar prisilietimai, kuriantys gyvenimo koliažą“. Šie manekenai tušti viduje – tarsi tam, kad galėtų „sutalpinti“ visą vaizduojamą skausmą ir kančią. 

Juose galima įžvelgti ir kitus simbolius: sudraskyti kūnai primena bombų ar minų sprogimų pasekmes, o „šokančios“ galūnių fantomos – begalines protezų krūvas, matomas Auschwitz-Birkenau Memorial and Museum ekspozicijose.

Šie vaizdiniai kelia asociacijas su Józef Szajna kūryba – jo lagerio figūromis kaip sužalotos atminties liudijimais. Kai kurie spektaklio formą lygina ir su Leszek Mądzik teatru.

Iš tamsos, beveik tuščioje scenoje, siauruose šviesos spinduliuose išnyra animuojamos figūros. Įdėmiau žiūrint matyti, kad jas valdo tamsoje paskendę lėlininkai – tiksliai, be menkiausio perteklinio judesio. Staiga ryškioje šviesoje pasirodo moteris. Tai Edith Eger…

Sigita Mikalauskaitė – vienintelė aktorė, kurią žiūrovas mato scenoje. Ji nuosekliai kuria savo herojės portretą: sustingęs veidas, koncentracija, kiekvienas judesys apgalvotas. Kiekviena choreografija – tarsi reikšmingų gestų sistema. Skirtingas scenas lydi skirtingi fantomai, tačiau visur sklinda tikros emocijos.

Sunku įvardyti tai, kas patiriama. Tai stipru. Slegia ir forma, ir tema. Įspūdį dar labiau sustiprina Rita Mačiliūnaitė muzika – ypač griežti fortepijono garsai, primenantys širdies dūžius ar šūvius.

Žmonių kūnai ir fantomos sukuria sapnišką kančios galaktiką. Lengvos konstrukcijos leidžia joms tarsi levituoti – judesiai primena kosmonautų skrydžius ar keisčiausius sapnus. Nors vaizduojami dramatiški įvykiai, stebėjimas paradoksaliai ramina. Tai grožio ir siaubo sandūra.

Ypač įsimintina scena, kai Mikalauskaitė, tarsi turėdama neproporcingai ilgas rankas, skrodžia šviesos srautą. Įspūdį palieka ir kūnai, pakylantys vien rankų jėga – tarsi laisvės metafora: nuo lagerio, nuo smurto, nuo traumos.

Pats pavadinimas „Pasirinkimas“ gali būti siejamas su Eger pokalbiu su Mengele – vienas melas galbūt būtų išgelbėjęs jos motiną. Šios akimirkos trauma ją lydėjo visą gyvenimą, nors ji negalėjo numatyti pasekmių. Kita interpretacija – tai viso gyvenimo kova su atmintimi ir jos priėmimas.

Spektaklis, kaip ir knyga, nepateikia atsakymų – juos palieka žiūrovui.

Įdomu ir tai, kad spektaklį kūrė vien moterys: autorė Edith Eger, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, scenografė Julija Skuratova, choreografė ir pagrindinė atlikėja Sigita Mikalauskaitė. Galbūt ši moteriška jautra sustiprino spektaklio subtilumą, trapumą ir emocinę galią.

Šis lietuvių spektaklis tapo vienu ryškiausių Kontrapunkt Theatre Festival istorijoje. Jei festivalis siekia apibrėžti teatro formos kryptį, „Pasirinkimas“ gali tapti jos simboliu.

© Daniel Źródlewski

Straipsnis verstas iš lenkų kalbos: https://tekstyzrodlowe.pl/teatr/wybor.html