Kartu su Ainiu Storpirščiu „Lėlėje“ statote jau trečią spektaklį. Pirmieji du – diptikas „O Viešpatie, Vilnius!“ ir „O Viešpatie, Lietuva!“ – pasakojo savitą, gerokai sutirštintą Vilniaus ir Lietuvos istoriją. Šiuo metu kuriate „Karlsoną“, kuriame vėl neriate į absurdo stilistiką bei tam tikrą nuorodų ir idėjų gausą... Ką galite papasakoti apie kūrybinį darbą su šiuo režisieriumi? Kaip pavyksta viską suderinti?

Nors tai ketvirtas mūsų spektaklis, neskaitant kitų bendrų kūrybinių darbų, kurdama su Ainiu niekuomet nežinau, ko tikėtis. Man patinka pankiška jo prigimtis ir tam tikras, švelniai tariant, atsainumas... Galiu pasakyti, kad tai bendraautoris, su kuriuo man įdomu ir komfortiška dirbti – dailininkui čia visuomet bus ką veikti iš esmės. Man labai svarbi sinergija dirbant: bendra perspektyva, jautrumas, asmeniškumas. Gerai suprantu, kodėl susiklijuoja tie kūrybiniai režisieriaus ir dailininko duetai – atsiradusi kūrybiška dermė veikia kaip variklis! Ainis labai pasitiki dailininku ir jo pasauliu, todėl kurdama jaučiuosi itin laisvai. Mūsų sukurti spektakliai nėra formalūs, didaktiniai – jie asmeniški, nevienalyčiai, su eklektikos poskoniu, su tam tikra lapsus memoriae galimybe. Man rodos, mes niekad nieko nederiname – nerodau eskizų, neįtikinėju dėl erdvės, tiesiog ateinu su sprendimu... Ai, prieš tai dar daug fantazuojame!

Į ką daugiausia kreipiate dėmesį kurdama „Karlsono“ scenografiją? Kokios temos jums ir režisieriui čia atrodo svarbiausios?

„Karlsonas“ – gana sudėtinga medžiaga. Vien tai, kad ji labai gerai žinoma, sukelia keblumų... Bet tai ir labai įdomu. Šiame pastatyme mes kalbame apie prisiminimus – suaugęs Mažylis išgyvena šeimos, vaikystės atsiminimo momentą. O kas yra atsiminimas? Kažkas labai epizodiško, gražaus, bet nebūtinai tikro... Juk aiškiausiai prisimename emociją, detalę, nuotrupas – iš jų ir susidėliojame kitokį, savo pasaulio paveikslą. Vaizduotė ir jos realumas – tai mane domina šiame spektaklyje.

Scenografija labai sąlygiška, monochrominė – didesnis vizualinis krūvis tenka personažui, jo figūrai. Kaip pati minėjai, yra tam tikros absurdo stilistikos – skirtingų mastelių, keistų spalvinių derinių, neatitikimo momentų. Personažų figūros primena lego ar Minecraft’o lėliškas figūras, grindys – žaidimų lentą. Man labai norėjosi tam tikros nuorodos į žaidimo, internetinės erdvės charakterį ir, paradoksas, – retro nuotaikos... Tokio jau minėto lapsus memoriae, prisiminimo ir realybės neatitikimo.

Kiek jums svarbi Astrid Lindgren kūryba? Ar skaitydavote jos knygas vaikystėje?

Tai mano vaikystės literatūra, su kuria užaugau. Tiesa, mylimiausias herojus buvo Kalis Bliumkvistas – Arūno Žebriūno „Seklio Kalio nuotykiai“ man atvėrė duris į visą Lindgren pasaulį...

O kiek, kaip scenografei, jums apskritai svarbi literatūra?

Knyga man – kasdienis palydovas, skaitau daug, renkuosi labiau sunkiasvorę literatūrą. Turiu „maldaknygių“ krūvelę, prie kurios nuolat sugrįžtu – tai Ričardas Gavelis, Ortega y Gassetas, Fiodoras Dostojevskis, Julio Cortázaras... Gera knyga man ta, kuri sudirgina, neleidžia miegoti, giliai panardina. Man rodos, scenografo specialybė neatsiejama nuo literatūros pasaulio, kaip ir nuo dailės, teatro lauko.

Ar yra koks esminis skirtumas kuriant spektaklio vaikams ir spektaklio suaugusiesiems scenografiją? Ar tas vaikystės pasaulis kuo nors kitoks?

Na, skirtumas vis dėlto yra. Kuriant suaugusiems pirmenybė tenka logikai, mąstymui, intelektui. Tada daugiau galvoju apie poveikį, tikslingumą, žiūrovo pasiekiamumą... Kuriant vaikams atsakomybė padidėja „n“ kartų – juk dirbi su auditorija, kuri priima intuityviai, negeba atsirinkti, besąlygiškai tiki... Turi ypač apgalvoti kiekvieną sprendimą. Todėl kurdama vaikams vadovaujuosi intuicija ir pasąmone, ar gal, tiksliau tariant, savo vidumi. Tiesiog nemeluoju. Nė kiek!

Netrukus vyks Prahos kvadrienalė, kurioje dalyvausite su savo kurta Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Apie pasaulį“ scenografija. „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs Justinos Jukonytės režisuotas spektaklis skirtas kūdikiams ir mažiems vaikams. Kokie iššūkiai kilo kuriant scenografiją tokio amžiaus auditorijai?

Su tokia auditorija dirbau pirmąsyk. Kurdamos spektaklį pirmiausia išsikėlėme tikslą – vaikas turi tyrinėti. Tai ir padiktavo tolesnį scenografinį sprendimą. Didelė, „negraži“ žmogaus figūra, suskirstyta spalvinėmis dėmėmis pagal metų laikus. Šis „žmogus“ turi viską, ką ir turi turėti žmogus – rankas, kojas, galvą, bambą, lytį, širdį, akis. Norėjome, kad vaikas galėtų dalyvauti spektaklyje, liesti, čiuopti tai, ką mato. Tai ir padiktavo spektaklio medžiagiškumą – ekologiškus audinius, siūlus, medį, akmenį, metalą, vandenį, kitaip tariant – visa, kas mus supa. Nesu „skudurinės“ scenografijos mėgėja, privengiu jos, bet šįsyk – va toks sprendimas! Ir jis veikia – po spektaklio vaikai gyvena mūsų žmoguje: čiupinėja, traukia, ieško, glosto. Atranda pasaulį!

Vilniaus teatre „Lėlė“ atsidūrėte labai anksti – būdama vos aštuoniolikos metų 1991 m. čia pradėjote dirbti režisieriaus asistente. O vėliau šiame teatre dirbote ir tebedirbate kaip dailininkė tai prie vieno, tai prie kito spektaklio... Kaip, jūsų supratimu, per šį laiką keitėsi „Lėlės“ teatras?

Atsitiktinumas, lėmęs atėjimą į šį teatrą, nubrėžė labai aiškią tolesnę mano kūrybinę liniją. Tikrai nemaniau, kad būtent šis teatras taip mane „pasiims“. „Lėlę“ pažįstu gana gerai – tiek iš kūrybinės, tiek iš vidinės pusės. Šis teatras visuomet buvo šiuolaikiškas, gyvas, originalus... Jame nuolat vyksta įvairūs kūrybiniai ieškojimai! Vitalijus Mazūras, kurio dirbtuvėse atėjusi darbavausi, uždavė labai gerą kūrybos toną. Šiame teatre gimsta kūriniai skirtingo amžiaus auditorijai – tiek patiems mažiausiems, dar nevaikštantiems žiūrovams, tiek suaugusiems. Objektų ir lėlių teatras dabar ypač „ant bangos“ – mane, kaip scenografę, tai labai džiugina.

Dažnai sakoma, kad „Lėlė“ yra dailininko teatras. Ar pritartumėte šiam posakiui? Ar tikrai čia dailininkas turi daugiau galimybių pasireikšti?

Taip, labai taiklu! Man rodos, vizualumas čia groja pirmu smuiku. Turiu omeny, kad objektų ir lėlių teatre negalėtų būti kitaip – juk mąstome pirmiausia vaizdine kategorija. Ir šis teatras turi išlaikęs dailininko teatro tradiciją – čia kūrė ir kuria Vitalijus Mazūras, Rimas Driežis, Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė. Jų spektakliai neabejotinai yra geri dailininko teatro pavyzdžiai. Kuriant „Lėlėje“ dažnai pirmiausia atsispiriama nuo vizualios idėjos, eskizo, stilistikos. Spektaklis neretai pirmiau įgauna kūną, tik vėliau – dvasią. Dailininkui čia tenka didelis krūvis, atsakomybė, bet tai – ir didžiulis malonumas kurti!

Dėkoju už pokalbį.

www.7md.lt