Pantomimos studijas baigusį aktorių Šarūną Gedvilą galima laikyti daugybės talentų žmogumi. Be darbo Vilniaus teatro „Lėlė“ trupėje, jis taip pat yra socialinis klounas Augenijus organizacijoje „Raudonos nosys“, muzikos grupės „Neteisėtai padaryti“ narys ir aktorių ansamblio „Degam“ edukacinių bei kultūrinių veiklų organizatorius.

Jau gegužės 16 dieną Vilniaus teatre „Lėlė“ bus pristatytas naujausias spektaklis „Broliai Juodvarniai“. Jame naudojama Neringos Keršulytės sukurta triaukštė šėpa, keisti pavidalus gebančios lėlės, vaidinama Rimo Driežio režisuota improvizacija lietuvių liaudies pasakos motyvais ir, žinoma, galima pamatyti Šarūno Gedvilo atliekamus klounados ir magijos elementus.

Po spektaklio premjeros aktorių Šarūną Gedvilą kalbino teatro kritikė Greta Vilnelė.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima Lėlių teatras?

Lėlių teatras yra mano pagrindinė darbo vieta – ta, kuriai atitenka didžioji dalis mano laiko, ypač kai vyksta repeticijos. Šią vasarą sueis devyneri metai, kai čia dirbu, tad natūralu, kad tai jau ne tik darbas, bet ir gana svarbi gyvenimo dalis.

Bet jei žiūrėčiau ne formaliai, o plačiau – lėlių teatras persipina su viskuo. Tas įgūdis, kurį čia įgyju, tas mąstymas apie objektą, apie judesį – jis keliauja kartu su manimi ir į kitas veiklas. Net žaisdamas su vaikais pagaunu save, kad imu kažkokį daiktą ir bandau jį „animuoti“. Ir atvirkščiai – tai, ką patiriu už teatro ribų, grįžta atgal į sceną. Viskas nuolat cirkuliuoja.

Į teatrą patekau gana netikėtai. Mano kursiokas turėjo repetuoti spektaklyje su režisieriumi Žilvinu Vingeliu, bet nebegalėjo, ir jis pasiūlė mane. Taip atsiradau čia, sukūrėme spektaklį „Lila, slaptas demiurgo žaidimas“. Po jo kažkaip pajutau, kad man čia gera – patiko pats teatras, kolektyvas, darbo pobūdis. Nors tame spektaklyje dar net neteko tiesiogiai dirbti su lėlėmis, bet jau mačiau, kaip tai veikia, ir tai užkabino. Po premjeros pats paskambinau teatrui ir pasakiau, kad norėčiau čia dirbti. Iš pradžių nieko negalėjo pasiūlyti, bet po kurio laiko atsirado galimybė – taip viskas ir prasidėjo.

„Broliai Juodvarniai“ – pasaka apie šeimą, atsidavimą ir transformaciją. Kiek šios temos jums pačiam yra artimos?

Labai. Aš pats turiu tris dukras, tai neišvengiamai atsinešu savo patirtis į repeticijas. Pradedu kitaip matyti laiką, prioritetus – šeima iškyla į pirmą vietą, ir tada jau derinu viską aplink tai.

Repeticijų pradžioje režisierius buvo iškėlęs mintį, kad po spektaklio žmonės „norėtų daugiau vaikų“. Iš pradžių tai skambėjo gana keistai – atrodė per daug tiesmuka. Bet kūrybinio proceso metu pradėjau suprasti, kad tai nėra tiesioginis raginimas. Tai veikiau apie santykį – kaip mes matome šeimą, kiek esame pasirengę jai atsiduoti.

Ir labai įdomu, kad repetuojant pradedi matyti, kaip šios temos egzistuoja ir už teatro ribų – demografija, pasirinkimai, nuolatinis balansavimas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tai viskas natūraliai įsiliejo į spektaklį.

Šį kūrinį, tikriausiai, esate skaitęs ir anksčiau. Kaip kūrybinio proceso metu keitėsi jūsų santykis į jį?

Pradėjome nuo „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ pasakos, kuri skirtingose tautose turi daug įvairių versijų. Skaitėme jas, lyginome, ieškojome, kas mums svarbiausia. Pačiam buvo įdomu, nes iš vaikystės buvau išsinešęs labai stiprius, net šiek tiek bauginančius vaizdinius.

Pavyzdžiui, labai gerai prisimenu ištrauką, kur veikėja kopia į kalną, jai iškrenta nagai – toks labai fiziškas, skausmingas momentas. Arba brolių likimus. Tai tikrai nėra švelni pasaka.

Repeticijose daug diskutavome, kiek šito palikti. Galų gale nusprendėme šiek tiek švelninti, bet ne ištrinti. Ieškojome balanso – kad išliktų įtampa, bet ji netaptų pagrindine spektaklio ašimi.

Daug dirbome per veiksmą – ne tiek per tekstą, kiek per situacijas, bandymus, improvizacijas. Ieškojome, kaip pasaka gali veikti per kūną, per objektą, per santykį su lėle.

Kas jums pačiam tapo svarbiausia šioje istorijoje?

Man – pastangos. Tas nuoseklus ėjimas pirmyn, net kai sunku, net kai atrodo, kad nepavyks.

Repeticijų metu vis grįždavome prie to klausimo – apie ką iš tikrųjų yra ši istorija. Ir man ji vis labiau tapo apie užsispyrimą, apie tai, kaip nenuleisti rankų. Kad tas kelias turi prasmę.

Ir man atrodo, kad tai labai universalu – nepriklausomai nuo amžiaus.

Esate baigęs pantomimą. Kaip ši patirtis padeda dirbant su žodine dramaturgija, muzika ar improvizacija šiame spektaklyje?

Labai tiesiogiai. Pantomima išmoko labai gerai jausti kūną – tu pradedi suvokti, kaip juda kiekviena kūno dalis, kaip ją valdyti. O lėlių teatre tai yra esminis dalykas, nes tu tą judesį turi perkelti į objektą.

Dažnai sakoma, kad dramos aktoriams sunkiau dirbti su lėle, nes reikia atsitraukti nuo savęs, „nustumti ego“ ir leisti lėlei gyventi. Man tai kažkaip natūraliai gavosi nuo pat pradžių.

Apskritai man lengviau kurti per kūną. Jeigu randu kažkokią fizinę detalę, judesį – tada iš jo atsiranda ir emocija, ir personažas. Man sunkiau tiesiog „iš galvos“ sukurti, bet jei atsiranda kūnas – viskas susidėlioja.

Kokia yra pantomimos reikšmė šiandieninio teatro lauke?

Man atrodo, kad gryna pantomima kaip žanras yra arba labai pasitraukusi į paraštes, arba iš viso išnykusi. Daug jos elementų persikėlė į šokį, fizinį teatrą, įvairias hibridines formas.

Mes patys su kursiokais buvome sukūrę trupę, bandėme dirbti su šia forma, bet Lietuvoje tai labai sudėtinga – tiesiog sunku išgyventi. Vis dėlto pati pantomima niekur nedingo – ji gyvena kituose formatuose. Tiesiog nebėra tokia „gryna“, kokią ją įsivaizduodavome studijų metu.

Kaip jums sekasi bendradarbiauti su kitais trupės aktoriais, turinčiais skirtingas patirtis?

Aš labai daug mokausi iš kolegų, ypač iš tų, kurie yra baigę lėlių teatro specializaciją. Iš jų perimu santykį su lėle – nuo pačių elementariausių fizinių principų iki subtilių dalykų, kaip ją „laikyti gyvą“.

Man pačiam labai įdomu ieškoti momentų, kai scenoje matome ne tik lėlę, bet ir žmogų už jos. Tas balansas man atrodo svarbus.

Spektaklyje atsiranda ir magijos elementų. Kaip jie gimė procese?

Aš jau turėjau patirties su magijos triukais – viename ankstesniame spektaklyje mane jų mokė Rokas Bernatonis, kurį laikau vienu geriausių iliuzionistų Lietuvoje. Tad pati technika man nebuvo naujiena, bet naujas iššūkis atsirado bandant suprasti, kaip tuos triukus integruoti į šį spektaklį, kad jie neatrodytų kaip atsitiktiniai, iš niekur atsirandantys numeriai..

Man pačiam magija visada buvo labai patraukli – ypač tas nustebinimo momentas. Dėl to ją dažnai naudoju ir klounadoje. Atrodo, kad būtent magija leidžia sukurti tą trumpą nuostabos akimirką, kai žiūrovas tarsi iškrenta iš racionalaus suvokimo. Šiame spektaklyje vienas konkretus triukas atsirado gana organiškai – kai pirmą kartą jį parodžiau režisieriui, jis nuoširdžiai nesuprato, kaip tai padaryta, ir būtent tas efektas tapo svarbus.

Apskritai man atrodo, kad teatras savo prigimtimi yra labai artimas magijai. Ypač ryškiai tai jaučiasi lėlių teatre – ten žiūrovas nustoja matyti aktorių ir pradeda tikėti pačia lėle, jos gyvybe. Tai labai subtili, bet galinga iliuzija. Nors šiandien daug kas kuriama pasitelkiant technologijas – projekcijas, garsą, įvairius audiovizualinius sprendimus – man vis tiek artimiausia lieka ta paprastesnė, beveik „rankų darbo“ magija, kuri gimsta iš santykio su žiūrovu.

Sąmoningai ar ne, spektaklis kviečia žiūrovus pažvelgti į „saugumo“ ir „grėsmės“ dinamiką šeimoje ir visuomenėje. Kaip, jūsų nuomone, šiame spektaklyje atsiskleidžia saugumo ir grėsmės santykis?

Mes specialiai nesiekėme gąsdinti. Bet pasakoje tas elementas yra, ir jo visiškai atsisakyti būtų netikra.

Repeticijų metu, ypač kai pradedi rodyti vaikams, atsiranda labai aiškus jautimas – kiek galima „paspausti“, kiek ne. Kartais reikia šiek tiek įtampos, kad istorija veiktų, bet svarbu neperlenkti.

„Brolius Juodvarnius“ galima vadinti spektakliu visai šeimai. Ar jūsų santykis su žiūrovu keičiasi, kai salėje matote ne tik vaikus, bet ir jų tėvus? Spektaklyje netrūksta elementų, kurie, regis, skirti būtent suaugusiesiems.

Per spektaklį į sceną kviečiu suaugusį žmogų – iš dalies tai yra techninis sprendimas, nors iš esmės galėčiau kviesti ir vaiką, ir tai taip pat veiktų. Vis dėlto suaugęs čia atsiranda dėl magijos momento: svarbu, kad jis pats nustebtų, o kartu su juo – ir visa publika. Pats spektaklis dėl to iš esmės nesikeičia, nes didžioji jo dalis vis tiek orientuota į vaiką – daug kas gimsta iš improvizacijos, iš gyvo santykio repeticijų ir rodymų metu. Man svarbu, kad tai nebūtų iš anksto „parašyti“ juokeliai, o gyvas, kintantis veiksmas.

Natūraliai tai ima veikti ir suaugusiuosius. Netgi sąmoningai save šiek tiek stabdžiau, kad spektaklis nevirstų paprastu publikos juokinimu. Kadangi spektaklio kūrėjas – režisierius Rimas Driežis yra labai intelektualus ir apsiskaitęs, norėjosi ir pačiam pasitempti – kad humoras būtų subtilesnis, atitinkantis mūsų kuriamą pasaulį. Dėl to vaikas dažniausiai pagauna pirminį, situacinį lygmenį, o suaugęs gali pasijuokti iš papildomo, gilesnio sluoksnio. Man tai atrodo vertinga – kad spektaklis veiktų skirtingais lygmenimis. Ir džiaugiuosi, kad pavyksta nustebinti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius – tik skirtingais būdais.