Spektaklis „Sakmė apie aisčius“, sukurtas pagal Audronės Ilgevičienės knygą, neseniai pristatytas Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo režisierė Karolina Chomičienė kviečia žiūrovus leistis į vizualiai stiprią ir istorinę lietuvių tautos tapatybę tyrinėjančią kelionę. Apie kūrinį su režisiere kalbasi teatro kritikė Greta Vilnelė, praneša Vilniaus teatras „Lėlė“.

Baigusi lėlių teatro režisūros studijas Klaipėdos universitete, Karolina Chomičienė dvejus metus dirbo aktore Dublino lėlių teatre, vėliau dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Klaipėdos lėlių teatre režisierė sukūrė ne vieną spektaklį vaikams, kuriuose jungė įvairias lėlių teatro technikas – nuo popierinių iki šešėlinių lėlių. Šiuo metu ji dėsto lėlių ir objektų teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams Klaipėdoje.

Koks Jūsų santykis su lietuvių tautos šaknimis ir mitologija? Ar ši tema Jums buvo artima dar prieš pradedant darbą prie šio spektaklio, ar ji atsivėrė būtent kuriant „Sakmę apie aisčius“?

Turbūt kaip ir daugeliui Lietuvoje gyvenančių žmonių – tai natūralus, gyvas santykis. Jaučiu, kad esame aisčių palikuonys, todėl tas ryšys manyje visada egzistavo. O mitologija ir su ja susijusios temos man visuomet buvo įdomios. Jos atsispindi ir ankstesniuose mano darbuose. Kurti „Sakmę apie aisčius“ buvo proga į tas šaknis pažvelgti giliau – tiek per dramaturginę medžiagą, tiek per kūrybinį procesą. Tarsi savaime ėmė kilti klausimai: kas mes esame, iš kur atėjome, kokios mūsų šaknys.

Spektaklio inscenizaciją rengėte kartu su kino režisiere Gaile Garnelyte. Kaip vyko jūsų kūrybinis dialogas? Kuo skiriasi teatro ir kino mąstymas, kai siekiama perteikti tokį mitinį pasakojimą?

Tiesą sakant, mes negalvojome sąmoningai – „čia teatras, čia kinas“. Bet vaizdai, kuriuos kūrėme, iš tiesų turėjo kino kalbai artimos estetikos. Kraštovaizdžiai, kurie keičiasi, tarsi slenka pro ekraną. Tas pojūtis išliko ir scenoje.

Gailė atliko labai svarbų darbą. Iš gana didelės apimties knygos ji išgrynino pagrindines temas. Vėliau per repeticijas toliau jas gludinome, aiškinomės, kokias scenas norime išlaikyti, kas mums svarbu. Procesas vyko savaime – viskas dėliojosi per bendrus sprendimus ir daug atvirų pokalbių. Be Gailės indėlio tai nebūtų įvykę – ji padėjo atrasti spektaklio stuburą.

„Sakmėje apie aisčius“ susilieja lėlių, šešėlių teatras ir vaizdo projekcijos. Ką šis formų derinys leidžia pasakyti ar pajusti, ko neįmanoma būtų išreikšti viena teatrine kalba?

Lėlių teatras – labai platus. Kartais žmonės turi ribotą jo įvaizdį, matę tik vieną ar kitą formą. Bet iš tikrųjų lėlių teatras apima ir šviesą, šešėlį, objektus, medžiagas. Spektaklyje naudojame įvairias technikas: šešėlius, lėles, judančius objektus, vaizdo projekcijas.

Visa tai padiktavo pati knyga – jos struktūra, kelionės motyvas, daugiasluoksnė dramaturgija. Taip spektaklyje atsirado keturi tarpusavyje persipinantys planai – pasakotoja, natūralistinės lėlės, stalo objektai ir šešėlių teatras. Visa tai leido vaizdingai perteikti sudėtingą istoriją, be ilgų paaiškinimų. Buvo svarbu, kad kiekvienas vizualus elementas prisidėtų ir sustiprintų bendrą pasakojimą.

Kaip gimė spektaklio vizualinė estetika – spalvos, medžiagos, scenovaizdis? Kiek dailininkės vizija prisidėjo prie Jūsų režisūrinio sprendimo?

Pagrindinis atspirties taškas buvo pati knyga. Mano tikslas nebuvo ją interpretuoti ar keisti – man rūpėjo ją vizualizuoti, išreikšti tai, kas jau joje slypi. Knygos temos ir idėjos man labai artimos, todėl norėjau, kad jos būtų atskleistos kuo autentiškiau.

Su dailininke ir aktoriais dirbome labai glaudžiai. Kūrėme šešėlius, ieškojome įvaizdžių, diskutavome, kurie pasakojimo aspektai reikalauja aiškios iliustracijos, o kurie gali būti perteikti subtiliau. Kai kurios scenos buvo labiau mano pajaustos, kitos – dailininkės ar aktorių. Kartais lėlės judesys padiktuodavo scenovaizdžio sprendimą. Spektaklio vizualioji pusė gimė iš bendradarbiavimo ir stipraus literatūrinio pagrindo. Jame viskas užkoduota, tereikia mokėti perskaityti.

Garsas šiame spektaklyje užima ypatingą vietą – pasakotojos balsas tarsi veda žiūrovą per aisčių kelionę. Kaip kūrėte šį garsinį pasaulį ir kokią reikšmę jam teikiate?

Tiksliausiai apie tai galėtų papasakoti kompozitorius, bet ir man, kaip režisierei, garsas buvo labai svarbus. Kai tekstas stiprus, jame jau užkoduota ir atmosfera – įsiklausęs gali išgirsti muziką, garsus, net pajusti ritmą.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad spektaklis nebus greito tempo. Jam reikėjo lėtumo, gilumos, vidinio alsavimo. Muzika, lėlių judesys, šviesa – visa tai turi vieną bendrą ritmą.

Lietuvos teatras pastaruoju metu vis dažniau ieško naujų būdų kalbėti apie tautos istoriją ir atmintį. Kaip manote, kurioje šio konteksto vietoje atsiduria „Sakmė apie aisčius“?

Knyga buvo mano įkvėpimo šaltinis. Kai ją perskaičiau, supratau, kad negaliu šio teksto tiesiog paleisti. Ištraukos iš jos giliai įsirėžė į atmintį, mintyse kildavo vaizdiniai. Galiausiai atėjo labai aiškus režisūrinis sprendimas – kaip tai gali atrodyti scenoje.

Man svarbios vertybinės temos. Kiekvienas kūrėjas turi savus klausimus, kuriuos per kūrybą bando atsakyti. Mano – apie tai, kas mes esame, kas svarbu mūsų vaikams, kokios vertybės lieka. Vaikams reikia kalbėti apie svarbius dalykus. Ne apie greitį ar efektą – apie prasmę, šaknis, tapatybę. Jie pasiruošę tai priimti, jei tik mes pasiruošę tai jiems pasiūlyti.

Kodėl pasirinkote spektaklį rodyti kamerinėje erdvėje, kurioje tarp žiūrovų ir veikėjų beveik nebelieka atstumo? Ar tai būdas sukurti intymesnį ryšį su vaikų auditorija?

Iš pradžių spektaklis buvo sumanytas dar mažesnei erdvei – labai glaudžiai, tarsi stalo teatro formai. Norėjosi, kad žiūrovai būtų arti, puslankiu, kad pajustų pasakojimo intymumą. Vėliau, dėl aplinkybių, spektaklį perkėlėme į šiek tiek didesnę salę, bet artumą norėjosi išlaikyti. Didžiojoje scenoje šis spektaklis tiesiog neveiktų, nes tai labai jautri, tik mažame formate atsiskleisti galinti istorija.

Ši knyga, regis, jums labai svarbi. Kuo ji jus palietė? Ir kodėl spektaklį nusprendėte kurti būtent šiuo metu?

Tiesiog perskaičiau ir kažkas manyje sujudėjo. Negalėjau jos pamiršti, grįždavau prie jos vėl ir vėl. Galiausiai labai aiškiai pamačiau: kaip tai galėtų atrodyti scenoje, kokie galėtų būti kūrybiniai sprendimai. Ir kai jau turi aiškią viziją, nebegali jos „padėti į stalčių“.

Galbūt atradote joje kažką asmeniškai svarbaus?

Taip. Knyga paliečia labai daug temų, bet man svarbiausia – apie tai, ką galime prarasti. Ką tautai reiškia atmintis, šaknys, istorija. Ji privertė mane pačią permąstyti: kas man svarbu, kokios vertybės gyvos mano šeimoje, ar jos dar svarbios vaikams. Manau, jos vis dar gyvos. Tik šiandien jas dažnai užgožia šiuolaikinio pasaulio triukšmas. Bet mums vos akimirkai sustojus, jos sugrįžta.