„Piešiniuose norėjau užfiksuoti spektaklio kūrimo akimirkas. Buvo įdomu stebėti patį kūrybinį procesą: kaip iš atskirų formų, kūno dalių, judesio, šviesos, choreografinių kompozicijų gimsta spektaklis.

Spektaklis buvo kuriamas pagal Edith Eger knygą „Pasirinkimas“, kurioje autorė dalijasi asmeniniais Holokausto išgyvenimais. Taip pat kartu su visa kūrybine grupe stengėmės paversti šią istoriją universalia, atrasti atpažįstamas vaizdines ir teatrines metaforas.

Mūsų spektaklį matau kaip koliažą iš žmogaus kūno dalių, kurios tai bando susijungti į vientisą formą, tai išyra. Sukūrėme lėles, kurios imituoja žmogaus kūną, judesį, gyvybę, bet kartu gali peržengti žmogaus galimybes, paversti kūną besvoriu, lengvai sklandančiu ore, galinčiu iširti ir vėl susijungti iš atskirų dalių. Taip sukuriama iliuzija – negyva forma atgyja. Gyvo žmogaus (aktoriaus) judesiai savo ruožtu tampa panašūs į lėliškus, mechaniškus.

Panašiai kaip Pablo Picasso paveiksle „Guernica“ vienoje spektaklio mizanscenoje ore pakimba mūsų „gernikos“ kūnai – arklio ir žmonių kūno dalys. Toks dramatiškas kūnų, jų dalių koliažas – mūsų refleksija į Holokausto tragediją ir į šiuo metu vykstantį karą Ukrainoje. Taip pat draskomi žmonių likimai, į šipulius dūžta žmonių gyvenimai, svajonės, meilė. Karas sunaikina harmoniją. Spektaklyje išyra žmogaus kūno harmonija – kūnas išardomas, išsprogdinamas į gabalus. Spektaklio lėlės panašios į kiautus – sudraskytus, perklijuotus, bekojus, begalvius, tuščiavidurius. Tie kiautai – ir mūsų šarvai, ir mūsų oda, ir mūsų kūniškumo metafora. Juose mes gyvename, esame labai pažeidžiami. Kažkur juose slypi ir mūsų pažeidžiama siela. Kartu su kūnu žalojama mūsų siela. Ir jei kūnui pavyksta išgyventi, pagyti, tai sielos žaizdos pagyja ne visada.“ - autorė dailininkė Julija Skuratova

Kviečiame apžiūrėti parodą Teatro darbo metu arba prieš spektaklius.