Kas nežino pasakos apie tris paršiukus, jų namelius ir piktą vilką? Pasaulinį populiarumą šiai istorijai padėjo pelnyti 1933 m. pasirodęs Walto Disney’aus animacinis filmas „Trys paršiukai“ („Three Little Pigs“).

Įdomu tai, kad šios pasakos atgarsių galima aptikti ir Lietuvos profesionalaus lėlių teatro priešistorėje. Jo pradininkas, dailininkas Stasys Ušinskas, regis, žavėjosi Disney’aus animacija ir palankiai vertino „Trijų paršiukų“ istoriją. Dar įdomesnis – savotiškas istorinis nesusipratimas:  1973 m. rusų spaudoje, matyt, dėl vertimo painiavos, buvo paskelbta, kad S. Ušinskas ketino tarpukariu statyti „Tris paršiukus“, nors iš tiesų dailininkas rengė eskizus spektakliui pagal Kazio Borutos pjesę „Trys račiai“. Taip trys paršiukai, nors ir per klaidą, simboliškai paliko pėdsakus Lietuvos lėlių teatro istorijos „genuose“  dar gerokai prieš pirmąjį savo pasirodymą scenoje.

Tačiau tikroji „Trijų paršiukų“ epocha prasidėjo Vilniaus teatre „Lėlė“. Per daugiau nei šešis dešimtmečius ši istorija virto savotišku teatro fenomenu – nuolat atgimstančiu, besikeičiančiu, keliaujančiu po pasaulį ir užauginusiu ne vieną žiūrovų kartą. Keitėsi režisieriai, lėlės, scenografija, muzika ir vaidybos principai, tačiau trys paršiukai vis sugrįždavo į sceną.

1963-ieji – pirmieji „Trys paršiukai“

Pirmąją „Trijų paršiukų“ versiją Vilniaus teatre „Lėlė“ sukūrė teatro įkūrėjas, režisierius ir scenarijaus autorius Balys Lukošius, o lėles ir scenografiją – dailininkas Gintautas Žalalis. Spektaklio muziką sukūrė Vytautas Paltanavičius, muzikinėje komandoje dalyvavo Rožė Lukošiūtė (fortepijonas) ir Petras Radzevičius (altas).

Šio pastatymo gimimo istorija neįprasta. Dėl riboto teatro finansavimo spektaklis buvo kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos televizija, kuri padengė kūrėjų honorarus, o teatras rūpinosi spektaklio gamyba.

1963 m. birželio 30 d. „Trys paršiukai“ pirmą kartą pasirodė Lietuvos televizijos ekrane, o liepos 9 d. įvyko premjera teatre – repeticijų salėje M. K. Čiurlionio g. 18. Pirmąjį vaidinimą teatre stebėjo 60 vaikų.

Tai buvo tradicinis lėlių teatro spektaklis: aktoriai veikė pasislėpę už širmos, o žiūrovų akyse atgydavo stilizuotos lazdelinės paršiukų ir vilko lėlės. Pasakojimą lydėjo dainelės, žaidimai, futbolo ir teniso scenos, o besikeičiančios dekoracijos nukeldavo žiūrovus iš miško prie paršiukų namelių. Balys Lukošius akcentavo bendro darbo, sugyvenimo ir tarpusavio pagalbos temas.

Išlikę meno tarybos protokolai atskleidžia ir to meto požiūrį į lėlių teatro vaidybą. Viename jų pastebima, kad spektaklio pabaigoje aktoriai net neišeidavo nusilenkti kartu su savo lėlėmis. Šiandien tai primena, kaip smarkiai pasikeitė lėlių teatro tradicijos.

Pirmąjį pastatymą primena vos kelios fotografijos, scenarijus ir archyviniai dokumentai. Tačiau būtent čia prasidėjo ilga „Trijų paršiukų“ kelionė.

„Trys paršiukai“, 1963 m. Scena iš pirmojo pastatymo. Teatro archyvas.

Kūrybinė komanda: Balys Lukošius – režisierius ir scenarijaus autorius; Gintautas Žalalis – dailininkas; Vytautas Paltanavičius – kompozitorius; Rožė Lukošiūtė (fortepijonas), Petras Radzevičius (altas) – muzikantai.

Vaidmenys: Nufas – Marija Leikauskaitė / Barbora Burneikaitė; Nifas – Laima Martinaitytė / Audronė Morkūnaitė; Nafas – Nijolė Gailiūtė / Evelina Platakytė; Vilkas – Algirdas Skripka / Algimantas Sadukas.

1977-ieji – paršiukai išlenda iš už širmos

1977 m. kovo 27 d. savo spektaklio versiją pagal Sergejaus Michalkovo pjesę-pasaką pristatė režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras. Pjesę iš rusų kalbos vertė Petras Keidošius, muziką sukūrė kompozitorė L. Bagdonavičiūtė.

Tai buvo drąsus, to meto lėlių teatrui neįprastas sprendimas. Paršiukai išlindo iš už širmos, o kartu su jais scenoje pasirodė ir aktoriai. Lėlės bei jų valdytojai tapo lygiaverčiais vaidinimo dalyviais, o spektaklis virto muzikiniu, žaismingu reginiu, laužančiu tradicinio lėlių teatro taisykles.

Mazūro pasaulis išsiskyrė stilizuotomis geometrinių formų lėlėmis ir abstrakčia scenografija. Paršiukai buvo iš viršaus strypeliais valdomos marionetės, o Vilką įkūnijo aktorius su kauke.

1978 m., ruošiantis gastrolėms į Vokietijos Demokratinę Respubliką, spektaklis buvo atnaujintas. Pakoreguoti scenografijos elementai, o kompozitorius Mindaugas Urbaitis parengė naują muzikinę dalį. Gastrolės Erfurto apygardoje tapo reikšmingu epizodu: spauda stebėjosi vaidinimu, kuriame matyti ir lėlės, ir jas valdantys aktoriai. Salės buvo pilnos, o mažieji žiūrovai jaudinosi dėl paršiukų likimo.

1979 m. sausio 28 d. parengta spektaklio versija rusų kalba. Išlikęs rusiškos pjesės egzempliorius, kuriame virš rusiškų eilučių ranka įrašytas lietuviškas tekstas – galbūt aktoriaus pagalbininkas, padėjęs įveikti kalbos barjerą.

„Trys paršiukai“, 1977 m. Scena iš spektaklio. Teatro archyvas.

1978 m. atnaujinto pastatymo scenos. Teatro archyvas.

1978 m. spalio 10 d. Vokietijos spaudos publikacija apie „Lėlės“ gastroles.

Kūrybinė komanda: Vitalijus Mazūras – režisierius ir dailininkas; L. Bagdonavičiūtė – 1977 m. kompozitorė; Mindaugas Urbaitis – 1978 m. atnaujintos versijos kompozitorius.

Vaidmenys: Nafas – Nijolė Indriūnaitė; Nifas – Nijolė Vaitkevičiūtė, nuo 1978 m. – Janina Gudzinevičiūtė; Nufas – Bronė Braškytė; Vilkas – Vitas Česnavičius.

 

1980-ieji – trys lagaminai ir kelionės po pasaulį

1980 m. balandžio 6 d. Vitalijus Mazūras pristatė dar vieną „Trijų paršiukų“ variantą pagal tą pačią Sergejaus Michalkovo pjesę, kurią vertė Petras Keidošius; muziką sukūrė Mindaugas Urbaitis. Atsirado nauji kostiumai, pasikeitė aktorių sudėtis, o scenografijos pagrindu tapo lagaminai ir skėčiai. Atviras žaidimas, improvizacija ir tiesioginis bendravimas su publika suteikė spektakliui naujos energijos.

Ruošiantis gastrolėms į Afriką spektaklis buvo pertvarkytas taip, kad visas tilptų vos į tris lagaminus. Tai tapo savotišku sėkmės raktu – spektaklis galėjo keliauti beveik bet kur.

Paršiukai aplankė Etiopiją, Seišelių salas, Suomiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Maskvą, Kaliningradą ir daugybę Lietuvos miestų. Apie 1981 m. gastroles Afrikoje iki šiol sklando legendos: pasakojama, kad pasirodžius Vilkui iš išgąsčio žviegiančios žiūrovės net slėpdavosi po suolais. O po vieno spektaklio Etiopijoje, karo veteranų stovykloje, žiūrovai paršiukų pergalę prieš Vilką esą sutapatino su savo politinėmis kovomis, skanduodami, kad kaip paršiukai nugalėjo Vilką, taip ir jie nugalėsią pasaulinį imperializmą!

1982 m. gastrolės Suomijoje taip pat buvo įspūdingos: per 40 dienų trupė suvaidino 64 spektaklius, kuriuos pamatė apie 25 tūkstančiai žiūrovų. Kartu su „Trimis paršiukais“ rodyti ir „Balti kaminkrėčio sapnai“, tad šie skaičiai atspindi abiejų spektaklių gastroles. Aplankyta daugiau kaip 30 miestų ir miestelių. Spaudoje pasirodė ir entuziastingų, ir kritiškesnių atsiliepimų; ne visos salės buvo tinkamos lėlių teatro vaidinimams.

1987 m. planuotos gastrolės į Indiją ir Alžyrą neįvyko. Apie Alžyrą žurnalistas Valdas Vasiliauskas ironiškai rašė: „Šlovė Alachui, apšvietusiam protą nevežti „trijų paršiukų“ – tenykščiai žiūrovai būtų nepatikėję, kad kiaulė, tegul dar ir neužaugusi, gali būti teigiama herojė.“ („Lėlės“ rytai ir vakarai, „Literatūra ir menas“, 1987 m. rugpjūčio 29 d.). Šiandien tai skamba kaip ano meto kultūrinių stereotipų liudijimas.

1980 m. „Trys paršiukai“. Archyvo nuotraukoje – aktorius Algirdas Mikutis.

„Trys paršiukai“, 1980 m. Scena iš spektaklio.

Vitalijaus Mazūro eskizas spektaklio programėlei, 1980 m.

1982 m. Suomijos spaudos publikacija apie teatro „Lėlė“ gastroles.

Kūrybinė komanda: Vitalijus Mazūras – režisierius ir dailininkas; Mindaugas Urbaitis – kompozitorius.

Vaidino: A. Čeredejeva, A. Grybauskaitė, V. Kirkilionis, P. Mendeika, A. Mikutis, V. Petruškevičius, E. Piškinaitė, O. Pučkoriūtė.

1988-ieji – dar vienas paršiukų sugrįžimas

1988 m. rugsėjo 22 d. „Trys paršiukai“ dar kartą atnaujinti (rež. ir dail. V. Mazūras, komp. M. Urbaitis). Pasikeitė aktorių sudėtis, tačiau išliko 1980 m. versijai būdingas žaismingumas, atvira vaidybos forma ir mobili scenografija.

Tuo metu „Trys paršiukai“ jau buvo tapę teatro legenda. Teatro programėlėje priminta, kad ankstesnių premjerų žiūrovai jau atsivesdavo savo vaikus. Bronė Braškytė ir Nijolė Indriūnaitė vaidino dar 1977 m. pastatyme, o Vilius Kirkilionis ir Vitas Petruškevičius – 1980 m. versijoje. Taip spektaklis jungė kūrybines teatro kartas.

Kūrybinė komanda: Vitalijus Mazūras – režisierius ir dailininkas; Mindaugas Urbaitis – kompozitorius.

Vaidino: Bronė Braškytė, Aurelija Čeredėjevaitė, Janina Gidzinevičiūtė, Nijolė Indriūnaitė, Vilius Kirkilionis, Vitas Petruškevičius.

1999-ieji – paršiukai tampa muzikiniu šou

1999 m. gegužės 14 d. įvyko dar viena „Trijų paršiukų“ premjera. Šį kartą pasaką interpretavo režisierius Algirdas Mikutis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Olegas Ditkovskis. Spektaklis sukurtas pagal Sigito Siudikos pjesę, choreografiją kūrė Sigita Mikalauskaitė, dainelių tekstus parašė Jurgita Čekatauskaitė.

Spektaklis virto energingu muzikiniu, improvizaciniu reginiu, kuriame klasikinę pasaką vaidina klajojančių artistų trupė. Greta trijų paršiukų atsirado Balerina ir Kiemsargis, kurio ambicijos tapti artistu sukuria papildomą komišką istoriją. Roko stilistikos muzika, šokiai, improvizacijos ir bendravimas su publika suteikė pasakai naują ritmą.

Per daugiau nei ketvirtį amžiaus keitėsi aktorių kartos, tačiau spektaklis išsaugojo savo žaismingumą ir publikos simpatijas. Irmantas Jankaitis per visą šios versijos gyvavimo laiką liko vieninteliu Vilko (Kiemsargio) vaidmens atlikėju, o Deivis Sarapinas suvaidino visus tris brolius: Nifą, Nufą ir Nafą.

Kai kuriems spektaklio aktoriams teatras buvo vienas iš profesinio kelio etapų. Ridas Jasiulionis vėliau tapo Lietuvos Respublikos Prezidento atstovu spaudai, Lina Šimkutė – teisininke, Indrė Blušiūtė savo veiklą susiejo su Kultūros ministerija ir profesionaliųjų teatrų sritimi, o Imantas Precas – su IT dizainu. Taigi paršiukų istorija nesibaigia užsivėrus teatro uždangai.

„Trys paršiukai“, 1999 m. premjera. Fotografas A. Zavadskis.

Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės eskizas spektakliui „Trys paršiukai“, 1999 m.

Kūrybinė komanda: Sigitas Siudika – pjesės autorius; Algirdas Mikutis – režisierius; Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė – dailininkė; Olegas Ditkovskis – kompozitorius; Sigita Mikalauskaitė – choreografė.

Vaidmenų atlikėjai skirtingais laikotarpiais: Vilkas (Kiemsargis) – Irmantas Jankaitis; Nifas – Deivis Sarapinas, Šarūnas Gedvilas, Imantas Precas; Nufas – Deivis Sarapinas, Saulius Vilktrakis, Ridas Jasiulionis; Nafas – Deivis Sarapinas, Evaldas Mikaliūnas, Karolis Algimantas Butvidas; Balerina – Lina Šimkutė, Indrė Blušiūtė, Sigita Mikalauskaitė, Eliza Bondarenko.

2027-ieji – paršiukai keliauja į kosmosą

„Trijų paršiukų“ istorija Vilniaus teatre „Lėlė“ tęsiasi. Šiuo metu vyksta naujausios pasakos interpretacijos repeticijos, o premjera Didžiojoje salėje numatoma 2027 m. sausį.

Šį kartą paršiukai rengiasi kelionei gerokai toliau nei įprasta – į kosmosą! Naująjį spektaklį kuria režisierius Šarūnas Datenis, dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorius Vytautas Leistrumas – jaunosios kartos kūrėjų komanda, Vilniaus Teatro „Lėlė“ žiūrovams pažįstama iš tokių spektaklių kaip „Evoliucija“, „Pinokis“, „Čipolinas“.  Naujausiuose „Paršiukuose” klasikinė pasaka persipins su mokslinės fantastikos elementais: paršiukai keliaus po planetas, o jų nuotykiai palies ekologijos ir tarpusavio atsakomybės temas.

Kelionės tikslu taps sugrįžimas į Žemę ir suvokimas, kad savo planetą turime saugoti taip pat rūpestingai, kaip ir vieni kitus.

Kūrybinė komanda: Šarūnas Datenis – režisierius; Antanas Dubra – dailininkas; Vytautas Leistrumas – kompozitorius. Numatoma premjera – 2027 m. sausis, Didžioji salė.

Pasaka, kuri nesensta

Nuo pirmųjų lazdelinių lėlių už širmos iki atviro teatro eksperimentų, nuo trijuose lagaminuose telpančio gastrolių spektaklio iki muzikinio šou ir būsimos kelionės po planetas – „Trys paršiukai“ Vilniaus teatre „Lėlė“ nuolat keitė savo pavidalą, tačiau niekada neprarado gyvybingumo.

Kiekviena nauja versija atspindėjo savo laiką, kūrėjų menines paieškas ir besikeičiantį santykį su žiūrovu. Ši pasaka tapo savotiška teatro istorijos kronika – joje atsispindi skirtingos lėlių teatro raidos kryptys, aktorių kartos, kelionės ir kūrybiniai atradimai.

Vitalijus Mazūras  yra sakęs, kad vaidinti senas pasakas  –  ne nuodėme, nuodėmė  –  jas vaidinti senamadiškai. Tebūna Vilniaus „Lėlė“ visuomet „madinga“!

 

Vilnaus Teatro „Lėlė“ inf.