Gegužės 27, 28 d. 11 val. Didžiojoje Vilniaus teatro „Lėlė“ salėje – premjera. Spektaklį „Karlsonas“ pagal švedų rašytojos Astrid Lingren knygą „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ režisuoja Ainis Storpirštis. Spektaklio dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorius – Artur Jelin, šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas, choreografas – Kipras Chlebinskas. Spektaklyje vaidina teatro „Lėlė“ aktoriai: Indrė Vėlyvytė, Dainius Tarutis, Eliza Bondarenko, Šarūnas Gedvilas, Sigita Mikalauskaitė, Almira Grybauskaitė, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas, Asta Stankūnaitė, Justina Jukonytė.

„Karlsonas“ – jau trečiasis Ainio Storpirščio režisūrinis darbas „Lėlės“ teatre. Žiūrovų pamėgtame diptike „O Viešpatie, Vilnius!“ ir „O Viešpatie, Lietuva!“ kiek kuokštelėję pelėnai savo bičiuliui Alanui pasakojo gerokai pagražintą ir išpūstą Vilniaus ir Lietuvos istoriją, taip padėdami jam išvengti vienatvės ir susitaikyti su ištikusiais gyvenimo pokyčiais. Pagal viso pasaulio vaikų mylimos Astrid Lingren (1907 – 2002) romaną apie paprastą septynmetį mėlynakį berniuką, vieną dieną susipažįstantį su Karlsonu, kuris gyvena ant stogo pastatytas spektaklis taip pat gvildena drąsos priimti gyvenimą ir jo pokyčius, augančios atsakomybės, tapimo suaugusiu temas.

Pasak spektaklio režisieriaus: „Tie, kas neskaitė A. Lingren knygos, bet žiūrėjo sovietmečiu pastatytą animacinį filmuką, mano, kad Karlsonas atsirado dėl to, jog Mažylis buvo vienišas ir jam reikėjo draugo. Tačiau romane viskas kiek kitaip, Mažylis – mylimiausias vaikas šeimoje, kuris turi daugybę žaislų, įvairiausių daiktų ir netgi draugų. Jis neturi tik problemų... Supratau, kad Karlsonas, tai yra pats gyvenimas, kuris ėmė, ir vieną dieną atskrido pro langą! O tai, ką jie veikia kartu, yra visiškai kreizi – tas mane labiausiai ir traukia... Svarbi tema atrodo vaikščiojimas stogais – drąsa rizikuoti ir atrasti savyje tai, ko nežinojai esant.“ Kalbant apie spektaklio formą, režisierius pabrėžia: „Muzika, šokiai, kvailiojimas ir humoras yra būtinos dalys šiame spektaklyje – ir jų bus sočiai. Be to, kaip ir kituose mano darbuose, bus šiek tiek komiksų, absurdo ir daug autoironijos.“

Spektaklio dailininkė, kaip ir ankstesnių režisieriaus darbų – Neringa Keršulytė. Pasak jos: „Ainis labai pasitiki dailininku ir jo pasauliu, todėl kurdama jaučiuosi labai laisvai. Mūsų sukurti spektakliai nėra formalūs, didaktiniai – jie  asmeniški, nevienalyčiai, su eklektikos poskoniu, su tam tikra lapsus memoriae  galimybe. Šiame pastatyme mes kalbame apie prisiminimus – suaugęs Mažylis išgyvena šeimos, vaikystės atsiminimo momentą. O kas yra atsiminimas? Kažkas labai epizodiško, gražaus, bet nebūtinai tikro... Tad scenografija labai sąlygiška, monochrominė – didesnis vizualinis krūvis tenka personažui, jo figūrai.  Yra tam tikros absurdo stilistikos – skirtingų mastelių, keistų spalvinių derinių, neatitikimo momentų. Personažų figūros primena lego ar minecrafto lėliškas figūras, grindys – žaidimų lentą. Man labai norėjosi tam tikros nuorodos į žaidimo, internetinės erdvės charakterį ir, paradoksas, – retro nuotaikos...“

Karlsono – išvaizdaus, protingo ir apvalaino vyruko pačiame stiprume (kaip kad pats save apibūdina) – vaidmenį atlieka viena jauniausių „Lėlės“ teatro aktorių – Indrė Vėlyvytė. Pasak jos: „Esu labai dėkinga Ainiui už palaikymą, pasitikėjimą ir tokį nuoširdų procesą. Anksčiau, studijų metu, buvau linkusi viską dramatizuoti. Labai smagu patirti, kad per komediją ir atsipalaidavimą galima tiek rimtų dalykų pasakyt!  O Karlsonas man atrodo labai gyvas, spalvingas ir drąsus! Jis nebijo būti savimi, net jei jo kažkas ir nepriima...“

Įspūdžiais dalinasi ir Mažylio vaidmenį įkūnijantis aktorius Dainius Tarutis: „Kaip su Ainiu juokavom, tai jo režisuotuose spektakliuose vaikus vaidinsiu iki 60 metų – tai jau trečias jo spektaklis, kuriame vaidinu berniuką. Aštuonmetis Alanas iš pirmųjų darbų buvo ramesnis, baikštesnis, jautresnis – jo tėvai, užsiėmę savais reikalais, visai neturėjo jam laiko, tad jis buvo labai pasimetęs ir vienišas... Tuo tarpu Mažylis, priešingai, labai mylimas tėvų, išpopintas, viską turintis materialiai. Visgi ir jis neturi tikro draugo, tikro pašnekovo, nuotykių, išdaigų kompaniono... Kol vieną dieną pro langą su trenksmu įskrenda Karlsonas, su kuriuo pradeda kartu augti, patirti tikrą gyvenimą! Pats kūrybinis procesas buvo labai smagus – per repeticijas kartais tiek juokdavomės, kad grįžus namo dar skaudėdavo pilvai...“

Vilniaus teatro „Lėlė“ inf.