„Tik nereikia išsigąsti. Pasaka po Europą klaidžioja jau penkiolika šimtmečių. Vienus išnyko, atsirado kitur. Kiekviena epocha pasaką „tobulino“. Kadangi jau trečią kartą grįžtu prie šios temos, šiek tiek žinodamas dėl ko, tegul Dievas man atleidžia - mito negriaudamas, spektaklį sukūriau kaip ir norėjosi.“
Su pagarba visiems žiūrovams - Vitalijus Mazūras
„Šiame spektaklyje teksto nėra. Jis pasakojamas vaizdiniais. Jo siužetas gana intensyvus, pilnas įvykių, nors žodžių nesigirdi. Mazūras demonstruoja teatro magiją, kuri randasi iš atskirų detalių, niekučių, atsitiktinumų, bet neilgtrukus mazūriška polifonija sugaudžia visa jėga. (...) Pasaka Mazūro jau nedomina.
Jis rūpinasi apibendrinta situacija, jis - aktyvus šiuolaikinis gyvenimo tyrinėtojas. Jis nieko neužglaisto ir kategoriškai neteigia, jis tik rodo, kaip Eglė jaučiasi šiandien, grįžusi į savo gimtinę. (...) Savo kojomis lekiant į Europą, užsimiršus, galima nutautėti taip pat greitai, kaip ir gyvenant prie okupantų. Mazūrui ši tema ypač svarbi. Jis, kaip paskutinis archaikas, per grožį, per paskutinius mūsų tautos simbolius atveria lietuviško mito paslaptis.“
