Tas, kuris nesidairydamas ir nesustodamas skuba miško keliu, niekados nepastebės, kaip miške slėpininga ir nepaprasta. Reikia tik praskleisti krūmų šakas, praskirti tankią žolę, dirstelti pro gervuogių krūmelius į samanas. Medžių pavėsyje, po augalų lapais, ant žemės, medžių įdubose ir po sutrūnijusia kelmo žieve, tarp šaknų raizginių dieną ir naktį verda gyvenimas, pilnas pavojų, kovos ir džiaugsmo. Į tokį pasaulį ir atskrenda bitė Maja, norėdama juo pasidžiaugti ir jį pažinti.